Minint Gedulo ir vilties dieną birželio 14-ąją, Lazdijuose esančiame Laisvės ir kovų muziejuje prisiminimais apie gyvenimo kelią ir tremtį dalijosi Lazdijų rajono garbės pilietis, kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.
Prisiminimų – gausu
„Pirmasis susitikimas su KGB įvyko labai anksti, kai dar buvau Seirijų vidurinės mokyklos mokinukas. Vieną ankstų rytą pirmas įėjau į klasę ir ten buvo ant lentos priklijuotas lapelis, raginantis nedalyvauti rinkimuose. Tas lapelis atsidūrė mokytojų kambaryje, o mane išsiuntė į KGB būstinę, kur gąsdino ir liepė prisipažinti, bet neturėjau ką pasakyti. Tai buvo pirmas susitikimas su KGB pareigūnais, bet – ne paskutinis“, – į prisiminimus leidosi Jo ekscelencija.
1938 metais Gudonyse gimęs kunigas pabrėžė, kad jam teko gyventi labai įdomiais laikais.
„Mačiau Lietuvos partizanus, kurie ateidavo naktį paslapčia pavalgyti. Mačiau stribus, NKVD‘istus. Mačiau trėmimus. Mano šeima ne vieną kartą naktį bėgdavo iš namų slėptis, nes buvo įspėti, kad gali būti išvežami. Tuometinė aplinka formavo mus nemylėti sovietinės valdžios ir mylėti Lietuvą“, – pasakojo kardinolas.
Mokėsi kunigų seminarijoje
S. Tamkevičius prisipažįsta, kad sąmoningai pasirinko kovos kelią, rizikavo laisve tam, kad skelbtų visam pasauliui, kas vyksta okupuotoje Lietuvoje.
„Okupantas, suvaržydamas laisvę, visame pasaulyje skelbė, kad Tarybų Sąjungoje yra religijos ir žodžio laisvė. Tai buvo melas. Kilo mintis, jog būtų labai gerai, kad laisvas pasaulis žinotų, kas Lietuvoje vyksta. Pamažu subrendo mintis leisti pogrindžio leidinį, kuriame galėtume pasakoti apie tai. Kai buvo nuteisti trys kunigai dėl vaikų katekizacijos, surinkau visą medžiagą ir paruošiau pirmą „Kronikos“ numerį“, – prisiminė jis.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo leidžiama 1972–1983 metais, jas redagavo pats S. Tamkevičius.
„Buvo iššūkis, kaip perduoti leidinį į Vakarus. Dabar yra internetas, o tuomet buvo tikra „geležinė uždanga“, nusiųsti nebuvo lengva. Vienintelis kelias – per Maskvą, kur buvo keletas akredituotų užsienio žurnalistų ir su kuriais Maskvos disidentai galėdavo slapta susitikti. Mes per savo draugus disidentus pabandėme „Kroniką“ perduoti į Vakarus. Kad būtų saugiau, leidinį nufotografuodavau, išryškintą foto juostelę apkarpydavau, kad būtų mažesnė, ir įtaisydavau į kokį nors suvenyrą ar net paprasčiausią dantų pastos tūtelę. Jei sulaikytų – galbūt nerastų. Viešpats globojo ir nė vieno karto neįkliuvau. Buvo didelis džiaugsmas, kai 1972 metais „Amerikos balsas“ paskelbė, kad Vakaruose gautas pirmas „Kronikos“ numeris. Ir aš, ir visi supratome, kad tikslas pasiektas – šituo keliu reikės medžiagą toliau siųsti į Vakarus. Visi numeriai ir toliau pasiekdavo užsienį“, – kalbėjo S. Tamkevičius.
Kunigai nemeluoja
1982 metais Jurijui Andropovui tapus komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, prasidėjo areštai – arkivyskupas emeritas suprato, kad greitai ateis ir jo eilė.
Vykstant vieno kunigo teismui, S. Tamkevičių areštavo – vienas iš suimtų Maskvoje disidentų išdavė dvasininką ir papasakojo apie „Kronikos“ leidybą.
Pusę metų S. Tamkevičius išbuvo KGB kalėjime, kur buvo kasdien tardomas 5–7 valandas.
„Man nuolat būdavo siūloma susitarti. Pavyzdžiui, sako, pakalbėk per televiziją 5 minutes, prisipažink, kad klydai, kad pritari Tarybų valdžiai – ir būsi laisvas. Nesutikau. Pasakiau, kad kunigai nemeluoja“, – prisimena kardinolas.
Supratę, kad nieko nepeš, S. Tamkevičių nuteisė 10-ties metų bausme ir tremtimi. Buvo perkeltas į Permės, paskui Mordovijoje esančius politinius lagerius. 1988 metais ištrėmė į Sibirą. Tuomet jau prasidėjo Sąjūdis ir buvo pasiekta, kad 1989 metais kardinolas būtų paleistas.
„Mano laikais lageryje ir Sibire nebuvo taip baisu, kaip prieš 82-ejus metus, kai buvo išvežti pirmieji lietuviai. Mus maitino kukliai, kilogramų nepriaugome, bet ir nebadavome. Lageryje jaučiau Viešpaties vedimą, suvokiau, kad jame atsidūriau ne už chuliganizmą, bet už tiesos ir žodžio skleidimą. Buvo ramu ir tie sunkumai nebuvo nepakeliami“,– prisipažįsta S. Tamkevičius.
Lazdijų rajono savivaldybės informacija