Buvusio Alytaus medvilnės kombinato pastato pirkėjas: matau jame potencialą ir galimybes

Vietos „Pentagonu“ kartais alytiškių pavadinamas buvusio Alytaus medvilnės kombinato administracinis pastatas Pramonės gatvėje pagaliau turi šeimininką. Beveik visą jį įsigijęs verslininkas Artūras Rutkauskas įsitikinęs, jog šis, prieš beveik 6 dešimtmečius pastatytas gigantas, šiandien turi milžinišką potencialą ir neišnaudotas galimybes. Jis jau turintis planų, kaip jį įveiklins.

„Užlipau į vienuoliktą aukštą, pamačiau, kokie gamtos vaizdai atsiveria, tuos Nemuno vingius, miškus, ir supratau, jog čia net ir apsigyventi visai norėčiau“, – šypsosi kaunietis. Atskleisti, ką konkrečiai veiks įsigytame pastate jis neskuba, mat kartu su pirkiniu „dovanų“ gavo ir krūvą neišspręstų infrastruktūrinių klausimų.

Nemažai patirties įsigyjant senus „pastatus-vaiduoklius“ įvairiuose Lietuvos miestuose turintis A. Rutkauskas sako, jog nusipirkus objektą po bankroto ir ne iš bankroto administratoriaus, kaip ir šiuo atveju, pirkėjui sunkumai – beveik visada garantuoti.

„Visada atsiranda tokių „verslininkų“, kurie svarbioje objektui vietoje prisiperka menkaverčio turto, tokio kaip takeliai, keliukai, bėgiai ir panašiai. Kai objektas turi daug šeimininkų, susitarti tampa beveik neįmanoma. Susidaro idealios sąlygos atviram reketui – tie žmonės nusiperka kažką už keliasdešimt eurų, o vėliau už nesimaišymą ar pasitraukimą reikalauja didelių sumų“, – pasakoja pašnekovas.

Būtent taip nutiko ir įsigijus buvusį Alytaus medvilnės kombinato administracinį pastatą.

A. Rutkauskas tikisi, jog visus, su juo susijusius ir į priekį judėti trukdančius, infrastruktūrinius klausimus pavyks išspręsti jau netrukus, mat vietos valdžia, pasak jo, rodo išskirtinį suinteresuotumą, aktyviai bendradarbiauja ir padeda, kad investicijos kuo greičiau atkeliautų į miestą, o šis „pastatas-vaiduoklis“ būtų sėkmingai įveiklintas.

„Šios problemos atsiranda dėl įdingos teisinės bazės ir turi būti sprendžiamos valstybiniu mastu. Tai nėra normalu ir to neturėtų būti, nes kenkia visos šalies ekonomikai. Tokie dideli objektai miestuose, kaip milžiniškos bankrutavusios gamyklos, negali būti greitai atgaivintos ir įveiklintos. Jau yra įprasta, jog jeigu kažkokia gamykla nebuvo nupirkta visa iškart, tai ji neabejotinai taps „ilgai gydomu pūliniu“. Reikėtų įstatymiškai neleisti išsipirkit tokio menkaverčio turto bet kam, o po tam tikro laiko jis galėtų atitekti suinteresuotiems asmenims – žemės savininkui, savivaldybei ar valstybei“, – įsitikinęs A. Rutkauskas.