Nuo darbo su vaikais bėgusi psichologė neatsigina animatorės paslaugų užsakymų

Asmeninio albumo nuotraukos.

Dar prieš gerus šešerius metus psichologijos studentė Viktorija Urmanavičiūtė buvo įsitikinusi, kad niekada nenorės dirbti su vaikais, nes paprasčiausiai jie jai nepatiko. Likimo ironija, tačiau šiandien ši mergina – vaikų psichologė, psichoterapeutė ir populiari animatorė, dažnai užsakymų sulaukianti ir Alytaus krašte, kur jos proprosenelis sodininkas Hansas Faitušas kadaise kūrė Alytaus miesto sodo grožį.

Vaikystės vasaros – pas senelius Alytuje

Vaikystėje vasaras Viktorija leisdavo Alytuje. Čia ji ir gimė, todėl merginos sentimentai šiam miestui neblėsta net ir daugybę metų gyvenimą kuriant Vilniuje.

„Alytiškiai buvo mano seneliai, taip pat alytiškis ir mano tėtis. Nors senelių jau nebėra, bet visuomet, sugrįžtu į Alytų kaip į namus. Išlikę stiprūs sentimentai.

Taip jau sutapo, kad sulaukiu daug mano kaip animatorės paslaugų užsakymų Alytaus krašte“, – pasakojo Viktorija.

Likimo ironija pastūmėjo dirbti su vaikais

Pasiteiravus, kaip jos gyvenime atsirado animatorės vaidmuo, ji papasakojo neįtikėtiną istoriją, kuri prasidėjo nuo psichologijos studijų.

„Kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi, tai taip nutiko ir man. Baigusi mokyklą įstojau į psichologijos studijas. Kai manęs kas nors klausdavo, kurioje psichologijos srityje planuoju specializuotis, tai pirmiausia pabrėždavau, kad tikrai ne su vaikais, nes jie man nepatiko.

Studijuojant, man pasitaikė galimybė išvykti padirbėti viename Graikijos viešbučių, kur buvau animatore.

Vyko didelė atranka, tačiau  norėjau dirbti su suaugusiųjų programa ir kategoriškai buvau nusiteikusi prieš programą vaikams. Tačiau lyg tyčia neturėjau kito pasirinkimo. Nors labai spyriojausi, nenorėjau dirbti su vaikais, nes nežinojau, ką su jais veikti, bet po trijų mėnesių įvyko persilaužimas ir net tai man pradėjo patikti“, – neįtikėtiną istoriją pasakojo Viktorija.

Animatore negimė, teko išmokti

Vėliau, grįžusi iš Graikijos, ji parašė kelioms renginių organizavimu užsiimančioms įmonėms ir pabandė vesti keletą renginių. Iš pradžių jaunai merginai nesisekė, net gavo blogų atsiliepimų, tačiau darbdavys ja tikėjo ir suteikė progą pabandyti dar kartą.

„Tada jaučiausi tokia išsigandusi, galvojau, kad tai ne mano sritis ir keletą mėnesių buvau atsitraukusi nuo šios veiklos.

Tačiau netikėtai iš vienos merginos gavau pasiūlymą tapti komandos dalimi, mat buvo mačiusi mano užsiėmimus su vaikais ir dar kažkas mane rekomendavo.

Taip mano kaip animatorės kelias prasidėjo nuo 2017 metų sausio pradžios. Dabar bendradarbiauju su keletu įmonių ir dar turiu susikūrusi ir savo pačios individualią veiklą „Vikiddo.lt“.

Aš negimiau būti animatore, o išmokau. Keitėsi mano požiūris į vaikus, pavyksta užmegzti su jais ryšį ir man labai patinka dirbti su jais“, – šypsosi Viktorija.

Animatorių rinka neišsikvepia

Per keletą jos kaip animatorės veiklos metų, merginai teko pabūti įvairiuose vaidmenyse, tačiau populiarumo viršūnėje iki šiol išlieka princesė Elza, Žmogus-voras, Betmenas, Transformeris, Vienaragis, Vajana, Pelytė Mini.

Nors animatoriai įvairiose šventėse nėra jokia naujiena, tačiau šių paslaugų populiarumas neblėsta.

„Kartais pagalvojame, kad daugybę metų dirbame tą patį, tie patys personažai, žaidimai, veiklos, tačiau ši rinka neišsikvepia.

Galbūt kiek sudėtingiau nustebinti didmiesčių vaikus, tačiau regionuose jie moka džiaugtis ir labiau tiki personažais.

Vaikai labai skirtingi, todėl kiekvieną kartą atėjusi į šventę, matau, ko reikia kiekvienam. Vienam reikia artimo kontakto su personažu, kitam – išsidūkti, dar kitam – tiesiog leisti pabūti vienam.

Kai tėvai manęs paprašo veiklos programos, visuomet jiems sakau, kad viską galime suplanuoti, tačiau, nebūtinai vaikams tai tą akimirką patiks daryti tai, kas suplanuota, todėl esu linkusi reaguoti į situaciją ir prisitaikyti prie tuometinių vaikų poreikių.

Savo stebuklingoje mašinos bagažinėje visuomet turiu daug daiktų, daug savęs ir visuomet kartu sugalvojame, ką norime veikti.

Mano įsitikinimu, vaikai darželiuose, mokyklose, stovyklose, būreliuose turi dienotvarkę, tad bent jau švenčių metu griežtos veiklų struktūros reikėtų atsisakyti, leisti sugalvoti ir jiems, ką jie nori veikti.

Jeigu matau, kad vaikas nori dūkti, tuomet tą darau kartu su juo. Manau, kad svarbiausia laimingas vaikas ir jam būtų smagu“, – įsitikinusi animatorė.

Pasirinkimuose – ir psichoterapija

Būtent animatorės vaidmuo ją paskatino rinktis vaikų psichologiją, mat vaikų tėvai, žinodami, ką mergina studijavo, dažnai jos klausdavo patarimų, kaip elgtis vienais ar kitais atvejais.

„Vaikų psichologija ir animatorės vaidmuo vienas kitą labai papildo ir iš esmės yra glaudžiai susiję. Kai dirbu animatore, psichologijos žinios praverčia reaguojant į vaikų elgesį, renkantis kaip bendrauti su jais ir jų tėvais, priimant ypatingus vaikus“, – pasakojo Viktorija.

Viktorija – ne tik animatorė, vaikų psichologė, bet ir kvalifikuota psichoterapeutė. Šiemet ji baigė dramos terapijos studijas, jau netrukus pradės dirbti su vaikais ir paaugliais šioje srityje. Taip pat ji studijuoja ir kognityvinę elgesio terapiją.

Taip pat ji jau bebaigianti edukacines ir vaikų psichologijos studijas ir jau metus dirba mokykloje psichologe.

„Dabar taip ir įsivaizduoju save – privačiai kaip psichologė ir psichoterapeutė konsultuojanti vaikus, paauglius, jų tėvus, o vaikų renginiai visuomet užims kažkokią mano gyvenimo dalį, nes tai man patinka“, – tikino Viktorija.

Patarimas – kalbėtis su savo vaikais

Kalbėdama apie psichoterapijos poreikį, mergina patikina, kad jis taip pat sparčiai auga, kad su įvairiomis problemomis susiduria ir darnios šeimos. Pastaruoju metu ypač išryškėjo karantininio laikotarpio, nuotolinio mokymosi pasekmės – dėmesio koncentracijos, socialinių įgūdžių stoka.

„Tėveliams norėčiau patarti įsiklausyti į savo vaikus, girdėti juos ir kalbėtis su jais. Tai opiausia šių dienų problema. Gyvename itin aktyviame ir greitame amžiuje, turime vaikų, bet laiko su jais praleidžiame per mažai arba iš viso jo jiems neskiriame. Vaikai jaučiasi labai vieniši.

Tai nereiškia tik būti namie kartu, bet pažinti kiekvieną savo vaiką individualiai“, – patarimu dalijasi Viktorija.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.