Ramūnas Šerpatauskas – karys iš pašaukimo, kuriam kartą duota priesaika yra šventa. Jis ne tik išpildė savo vaikystės svajonę juo būti, bet ir likimas šmėstelėjo galimybę iš arti pajusti karo šmėklos pulsavimą, išgirsti mirties šnopavimą į nugarą. Tiesa, ne į jo, bet į ukrainiečių karių, kurie jau šešerius metus kovoja už savo krašto laisvę. Rūpindamasis kare sužeistais Ukrainos kariais, vyras pats savęs netausoja, negaili nei savo asmeninių lėšų, nei savo brangaus laiko, atimdamas jį iš savo šeimos, iš savo jau paauglio sūnaus.
Ilovaisko tragedija tapo lemtinga
R. Šerpatauskas – Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karių reabilitacijos centro tarnautojas, Druskininkų šaulių kuopos vadas.
Apie kario duoną pašnekovas svajojo dar būdamas vaiku. Vos šešerių metų berniukas mokykloje atliko vaidmenį vilkėdamas karinę uniformą. Tąkart savo auklėtojai jis sakė būsiąs kareiviu ir ji privalo pakeisti naujametį vaidinimą.
Ramūno teiravomės, iš kur jame kilo ta kariška dvasia: „Bandžiau tai aiškintis ir pats. Taip, šeimoje buvo senelių, prosenelių, kurie buvo kariai savanoriai. Galbūt ta manyje dabar įsikūnijusi dvasia ir atėjo iš ten. Man mama pasakojo, kad kai ji mane pasiimdavo iš darželio, aš niekada ramiai nepraeidavau nei pro vieną kareivį ar policininką – man reikėdavo juos sustabdyti, pakalbinti, paspausti ranką.“
Toks vaikiškas profesinis autoritetas ilgainiui tapo nebe vaikiška realybe. Tolesnio kelio pasirinkimą labai sustiprino 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje. Tada jam tebuvo dvylika. Vėliau jau septyniolikmetis vaikinas tapo kariu savanoriu, 1996 m lapkričio 23 d. Kaune davė kario savanorio priesaiką. Tada sekė beveik 10 metų nepertraukiamos tarnybos laikotarpis, o paskui teko išeiti į atsargą. Kurį laiką vyras laimės ieškojo ir užsienyje. Tačiau vos grįžęs į Lietuvą, jis vėl užsivilko kario uniformą ir šaulių sąjungoje dirbo su jaunimu.
2014-uosius Ramūnas laiko lemtingais, nes prasidėjus karui Ukrainoje, jis suprato, kad jo misija – padėti šios šalies žmonėms.
„Prasidėjęs karas Ukrainoje man kažkiek priminė Lietuvos 1991-ųjų įvykius. Po Ilovaisko tragedijos, kai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė sprendimą priimti gydyti ir reabilituoti sužeistus Ukrainos karius, supratau, kad atėjo laikas ir man, kad galiu kažkuo prisidėti ir padėti už savo laisvę kovojantiems kariams“, – apie savo darbo pradžią su ukrainiečių kariais pasakojo R. Šerpatauskas.
Tiesa, jis yra vienas karių, padedančių sužeistiems ukrainiečių kariams.
Atvyksta sužeisti ir fiziškai, ir psichologiškai
Karių reabilitacijos centre Druskininkuose jis du metus dirbo savanoriškai – organizavo Ukrainos karių laisvalaikį, įvarius susitikimus. Galiausiai Ramūnas gavo pasiūlymą grįžti į kariuomenę ir šiuo metu jis rūpinasi sužeistais Ukrainos kariais – organizuoja jų laisvalaikį, įvairius susitikimus, padeda spręsti įvairias jų problemas. Taip pat vyras glaudžiai bendradarbiauja su Ukrainos ambasada.
Į reabilitacijos centrą Ukrainos kariai patenka su įvairiais sužeidimais – netekę galūnių, su kūne įstrigusiomis skeveldromis, su stuburo, galvos sužeidimais, su labai giliais psichologiniais išgyvenimais. Pasak Ramūno, jie visi iki vieno kovoja su potrauminio streso sindromu. Dažnai pašnekovui tenka atlikti psichologo vaidmenį – išklausyti, patarti, užjausti.
„Deja, jų požiūris į psichologą vis dar yra neigiamas. Išlikęs toks sovietinis mąstymas, kai galvojama, kad psichologo pagalba reiškia, jog kažkas negerai su galva. Rusija yra labai giliai įleidusi savo šaknis Ukrainoje ir šios šalies identitetą ji naikino dešimtmečius. Dėl to ir pačioje šalyje gajus mąstymas, kad kol žmogus sveikas, jis reikalingas ginti šalį, o kai tampa neįgaliu, jis pamirštamas. Ukrainos laukia labai sunkus ir ilgas darbas keičiant požiūrį į žmogų“, – teigė Ramūnas ir pridūrė, kad jau ne kartą iš pačių į Lietuvą atvykusių ukrainiečių girdėjo sakant, jog svečioje šalyje jie jaučiasi didesniais didvyriais nei savo krašte.
Nuo 2014-ųjų iš viso Druskininkuose esančiame karių reabilitacijos centre, priklausančiame karo medicinos tarnybai, buvo suteikta pagalba daugiau nei pustrečio šimto Ukrainos karių, o šiuo metu jų ten yra keturi. Ukrainiečių karių kelionės, gydymo, reabilitacijos ir kultūrinės veiklos išlaidos apmokamos iš Lietuvos krašto apsaugos sistemos lėšų.
„Karius stengiamės įtraukti į mūsų šalies socialinę veiklą, įvairius šalies renginius. Siekiame jiems parodyti, kad yra ir kitoks gyvenimas, kad yra dėl ko stengtis. Mūsų tikslas suteikti jiems pasitikėjimo, parodyti kad jie nėra palikti likimo valioje, kad yra kam jie rūpi, jog už jų nugarų stovi Europa. Jie susitinka su mūsų jaunuoliais (moksleiviais ir kariais), kad skatintų jų patriotizmą. Ukrainos kariai jiems nuolat pabrėžia, kad vertinti laisvę pradedama tik tada, kai jos netenkama ir visuomet palinki, kad jaunuoliai niekada nepažintų, kas yra karas ir virš jų galvos visada būtų tik taikus dangus. Patikėkit, ne vienas mokinys po tokio susitikimo su ukrainiečių kariais nubraukia ašarą ir susimąsto. O tai labai svarbu“, – pasakojo pašnekovas.
Per tūkstantį pakėlė ranką prieš save
R. Šerpatauskui teko ne kartą lankytis ir karo draskomoje Ukrainoje, būti ligoninėse, reanimacijų skyriuose, bendrauti su kariais, lankytis morge, kapinėse, kur palaidoti šiame kare žuvę ukrainiečių kariai. Tiesa, pačioje karo zonoje jis nebuvo, arčiausiai karo zona buvo maždaug už 200 kilometrų.
„Tai baisu. Visa šalis nugrimzdusi į karą, kuris vyksta jau ilgiau nei truko 2-asis Pasaulinis karas. Ukrainoje praktiškai nėra šeimos, kuri nebūtų vienaip ar kitaip paliesta karo – vyrai, sūnūs žuvę, suluošinti, tapę karo pabėgėliais, praktiškai kiekviename mieste yra šlovės alėjos, skirtos iš to miesto žuvusiems kariams. Tiems žmonėms, kurie grįžo iš karo ir jau dėl sveikatos nebegali kovoti, labai sunku adaptuotis civiliniame gyvenime, visuomenėje. Karas palieka labai didelius randus tiek psichikoje, tiek kūne. Tai kiekvieną dieną primena išgyventą košmarą kare, ypač tiems, kurie buvo patekę į nelaisvę. Kariai kenčia nuo potrauminio streso sindromo. Dažnai visa tai išsivysto į alkoholizmą, narkomaniją ar kitus žalingus įpročius. Pagal esamą statistiką, daugiau kaip tūkstantis karių, grįžusių iš fronto, pakėlė ranką prieš save“, – apie kraupią ukrainiečių karių kasdienybę pasakojo pašnekovas.
Ramūnas nuolat bendrauja su sužeistais, suluošintais kariais, o vienas viešėjusių Lietuvoje jau iškeliavo Anapilin.
Slegia, bet nėra laiko galvoti
„Pats baimės niekada nejaučiu, nes man kario priesaika yra šventas dalykas. Tai įpareigoja padėti kitiems. Todėl į Ukrainą važiuoju visiškai ramia širdimi, nes žinau, kad bent keliems kariams galiu kažkuo padėti“, – pasakojo karys.
Tik kaip jis pats susitvarko su įtampa, kuri jį lydi nuolatos matant karo žiaurumus? Pasak Ramūno, tai išties slegia, tik apie viską galvoti jis tiesiog neturi laiko, užimti net ir visi savaitgaliai. Tenka ne tik rūpintis sužeistais kariais, bet ir dalyvauti pratybose, įvairiuose susitikimuose, užsiimti kitomis veiklomis.
„Tikrai nėra laiko apie visa tai galvoti, kada sustoti. Turbūt tik tai ir stumia mane į priekį. Net nedvejoju, kad kai šis karas baigsis, ateis ramybės laikotarpis, tikėtina, jog ir man pačiam gali prireikti psichologų pagalbos, kad jie padėtų susitvarkyti su tuo, kas dabar manyje kaupiasi“, – sakė vyras.
Taip pat jis pripažino, kad Ukrainos įvykiai stipriai pakeitė jo pasaulėžiūrą, vertybes. Esą jis tik dar labiau suvokė, kokia jam svarbi jo šalis, jo namai, šeima ir laisvė.
„Ne veltui kartu su ukrainiečiais turime ir savo šūkį – kartu iki pergalės“, – teigė Ramūnas.
Tėvas sūnui – tik retas svečias namuose
Taip, jis turi savo šeimą – žmoną ir dvylikos metų sūnų. „Iš tikrųjų sunku mums visiems. Neslėpsiu, buvo visko, net tekdavo ir pasibarti, jog per mažai laiko ir dėmesio skiriu šeimai. Kartais tekdavo keltis ir naktimis, vežti karius į ligoninę. Ypač sunku sūnui, kuris yra vis dar augantis, bręstantis žmogus. Dabar jam ypatingai reikalingas tėtis, bet, deja, jo, galima sakyti, jau beveik šešerius metu nėra namuose. Vis dėlto žmona supranta mano darbą ir atliekamą misiją. Juk kažkas turi tai daryti. Aš manau, kad tai mano pašaukimas, man skirta užduotis, kurią privalau vykdyti. Jau nueitas pakankamai ilgas kelias, tad šiandien neturiu teisės pavargti, sustoti ir atsitraukti“, – savo įsitikinimais dalijosi karys.
Jo klausėme, ar atžala irgi nori būti kariu. Ramūnas tikino, kad sūnus savo svajonių su tuo nebesieja. Kažkada tokių minčių išties būta, tačiau retai matydamas savo tėtį, berniukas suprato, kokia yra visapusiškai sunki kario duona ir savo pasirinkimų dėlionę kiek perdėliojo. Dabar jis svajoja apie gydytojo profesiją, tačiau, kaip sakė Ramūnas, vaikų svajonės juk gali keistis šimtus kartų. Tiesa, pats pašnekovas sūnaus pasirinkimui būti kariu tikrai neprieštarautų ir net giliai širdy to norėtų.
Ukrainos vietoje būtų Lietuva
Pasiteiravus, kokia tikimybė, kario nuomone, kad tokia pat situacija kaip Ukrainoje gali pasikartoti ir mūsų šalyje, Ramūnas tiesmukai rėžė, kad visa tai ir kartojasi, tik Lietuvoje tai vyksta propagandinio karo pavidalu. Pagal jį, jeigu ne šalies apsisprendimas stoti į Europos sąjungą ir NATO, tai veikiausiai Ukrainos vietoje šiandien galėjo būti mūsų šalis.
„Dabar viskas priklauso nuo to, kiek mes leisime Rusijai ir toliau vykdyti tą propagandą ir kiek jai būsime atsparūs. O ryžtis agresyvios formos karui su mūsų šalimi Rusija gali, tačiau tikimybės, manau nedaug. Ji puikiai suvokia, kad jeigu viskas pakryptų ne ta linkme, kurios tikisi, tai būtų jų imperijos krachas. Būtent todėl mažai tikėtina, kad Rusija ims demonstruoti karinę agresiją mūsų šalies atžvilgiu. Neabejoju, kad su tokiais Lietuvos kariniais pajėgumais, kokius turime šiandien, mes tikrai apsigintume“, – nė nesudvejodamas kalbėjo druskininkietis.
Šis “karys” vienus metus atliko privalomąją karo tarnybą, kitaip tariant buvo šauktinis. Šešis metus savaitgaliais eidavo į SKAT. Tai iš kur tie beveik dešimt metų? Jis niekada nebuvo profesinės karo tarnybos karys.