Profesijos kelią baigusi Alytaus gydytoja Irena Stanevičienė: „Priėjau ribą, išsekau. Dabar noriu pasisemti gyvenimo džiaugsmo“

Po 48-erių metų atsidavimo savo profesijai bei po 12 metų vadovavimo Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriui į užtarnautą poilsį išlydėta gydytoja anesteziologė reanimatologė Irena Stanevičienė. Gydytoja neslepia – priimti tokį sprendimą nebuvo lengva, tačiau jautė, kad atėjo metas. Pasak jos, tvyrojo jausmas, kad vidus jau išsemtas, kad aplankė nenumaldomas troškimas įkvėpti tyro oro gūsio, skirti laiko sau ir mylimiems žmonėms, tiesiog pasimėgauti gyvenimu.

Atėjo metas gyvenimo džiaugsmo semtis kitur

Vasario 1-oji I. Stanevičienei buvo pirma diena, kai jai jau nebereikėjo praverti savo kaip gydytojos kabineto durų.

„Iš pradžių slėgė liūdesys dėl atsisveikinimo su darbu, kolegomis. Žinoma, stengiausi viso to neparodyti, tačiau viduje nuo to jausmo pabėgti tiesiog neįmanoma.

Jaučiau, kad per tuos 12 vadovavimo Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriui metų išsisėmiau, pavargau, kad kolektyvui reikia naujo žmogaus, naujų idėjų. Suprantu, kad sveikatos sistemoje daug problemų, kad joje labai trūksta rankų, tačiau stengiausi dar dirbti tiek, kiek galėjau. Šis sprendimas gimė ne per vieną dieną. Šiuo metu noriu atitolti nuo darbo, pailsėti ir pasisemti gyvenimo džiaugsmo ir grožio“, – tikino I.  Stanevičienė.

O džiaugsmo gydytoja šiuo metu semiasi Dzūkijos kurorte, kur stiprina savo sveikatą, o po to laukia saulėta, šilta viešnagė Gran Kanarijoje, kurioje su artimais žmonėmis praleis apie pusantro mėnesio.

„Atėjo metas skirti laiko sau, poilsiui, svajonėms ir pabūti su mylimais žmonėmis“, – šypsosi gydytoja.

Darbas reanimacijoje – adrenalino bomba

Gimusios ir augusios Aukštaitijos regione gydytojos kelias į Alytų prasidėjo, kai buvo paskirta dirbti Dzūkijos sostinėje. Tada ji įgijo anesteziologės reanimatologės specialybę. Čia ji sukūrė ir savo šeimą. Moteris iki šiol džiaugiasi turėjusi galimybę dirbti su nuostabiu kolektyvu, savo kely sutikusi daugybę žmonių.

I. Stanevičienė niekada nesigailėjo pasirinkusi gydytojos profesinį kelią, priešingai – ją labiausiai žavėjo galimybė padėti žmonėms, išgelbėti jų gyvybes.

„Žinote, mes, reanimatologai, esame adrenalinomanai – skubios, kritinės situacijos, kai reikia atiduoti visas jėgas, dėti pastangas, pasitelkti žinias, patirtį, sutelkti visą komandą ir ta nuolatinė nežinomybė yra mūsų kasdienybė. Kai po viso to ištrauki žmogų iš mirties nasrų, apima pasididžiavimo jausmas savo profesija, savo kolegomis, nes vienas čia nieko nepadarysi“, – sakė I. Stanevičienė.

Anesteziologams reanimatologams kaip niekam kitam tenka matyti daug mirčių atvejų, o tai išties turi emocinį, psichologinį poveikį. Gydytoja pripažįsta, kad su metais, įgyta patirtimi auga ir psichologinis atsparumas mirties faktui.

„Aš visuomet ir savo kolegoms sakau, kad negalime įkristi į begalinį liūdesį dėl kiekvieno atvejo, nes turime save koncentruoti ir kitiems ligoniams. Žinoma, visuomet kankina klausimas, ar tikrai viską padarėme, ar galėjo būti kitaip. Tai natūralu, žmogiška. Visuomet labai gaila būna jaunų žmonių, kurie dar galėjo gyventi.

Aš buvau priėjusi ribą, kai mano psichologinis atsparumas buvo išsekęs – blogai jaučiausi, kad negaliu niekuo padėti“, – tikino I. Stanevičienė.

Taigi, posakis „batsiuvys – be batų“ labai tinka ir medikų bendruomenei. Pasak gydytojos, rūpinantis kitų sveikata, aukojantis viršvalandiniam darbui, taip jau nutinka, kad atsiliepia pačių sveikatai – tiek fizinei, tiek psichologinei.

Didžiausias karjeros iššūkis – Covid-19 pandemija

Per bene pusė amžiaus buvimo sveikatos apsaugos sistemoje, I. Stanevičienei teko praeiti ne vieną sistemos pasikeitimą, susidurti su daugybe iššūkių, tačiau bene įsimintiniausia jai buvo Covid-19 pandemija.

„Buvo labai daug nežinomybės, rizikos, dar neregėto psichologinio ir fizinio krūvio, daug mirčių. Turbūt tai turėjo reikšmės ir mano apsisprendimui išeiti į užtarnautą poilsį. Žinoma, pati mintis atėjo gerokai vėliau jau, nes pandemijos metu neturėjau kada apie tai galvoti. Žinote, po pandemijos labai padaugėjo pažengusių ligų atvejų, kai jau nebegali žmogui padėti, kai supranti, kad jau ateina gyvenimo pabaiga.

Ligoninėje to gyvenimo džiaugsmo nematai daug, tai ir nusprendžiau, kad atėjo metas jo ieškoti atsiribojant nuo darbo“, – sakė I. Stanevičienė.

Kodėl žmonės nepasitiki medikais?

Maža to, šalies sveikatos apsaugos sistema šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus – visuomenei neužtikrintumo jausmą skatina vykdomos pertvarkos, o susikaupusios problemos, tokios kaip milžiniškos eilės pas gydytojus, laiku negautas gydymas yra didžiausi faktoriai, skatinantys nepasitenkinimą sistema, gydytojais.

„Tai daugialypė problema. Tam turi reikšmės ir padidėjęs uždelstų gydymo atvejų skaičius, senstanti visuomenė ir medikų trūkumas. Tačiau labiausiai turbūt veikia ne visuomet korektiškas bendravimas tarp medikų ir pacientų, medikų profesijos prestižo mažėjimas. Sulaukiama labai daug kaltinimų, įtarinėjimų kyšininkavimu, o tai smukdo motyvaciją.

Žinote, reikia daugiau bendrauti, kalbėtis su pacientais, jiems paaiškinti, bet mes ne itin turime tam laiko, nes esam užversti dokumentacija, didžiuliais pacientų srautais. Tai sekina.

Be to, keičiasi medikų kartos. Mes, vyresnioji karta, esam idealistai, neribojantys nei savo laiko, nei atsidavimo pacientams. Dabartinės medikų kartos prioritetai šiek tiek kitokie, jiems reikia gyventi, rūpintis šeima“, – savo požiūriu dalijosi I. Stanevičienė.

Apie medikų trūkumą, galimybes regione ir nuoskaudas

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie įvairių sričių gydytojų, slaugytojų trūkumą, ypač regionuose. Pašnekovės pasiteiravus nuomonės, kuo tie regionai yra mažiau patrauklūs jauniems medikams, ji patikino, kad dirbti regione tikrai nėra blogai. Tačiau pabrėžė, kad jauniems žmonėms reikalinga praktika, gera klinikinė bazė, kad galėtų mokytis, tobulėti. Pasak jos, ne paslaptis, kad trečio lygio ligoninėse tokių galimybių kur kas daugiau. Žinoma, darbo užmokesčio skirtumas taip pat yra viena esminių priežasčių. Nepaisant to, jaunų medikų ligoninėje yra.

„Kuo gali pasigirti Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninė – tai puikia darbo atmosfera, bent jau mano kolektyvas yra puikus“, – tikino I. Stanevičienė.

Beje, gydytoja tikino, kad visai be reikalo kai kurie žmonės linkę nuvertinti Alytaus ligoninės teikiamų sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugų kokybę, medikų kompetenciją.

„Tai turbūt daugiau pavienių žmonių nuoskaudos, kad kažkas kažkur nepasisekė, todėl mažėja pagarba medikams. Žinoma, pacientų pagarbą mes turime užsitarnauti, daryti viską, kad žmonės mumis pasitikėtų, gebėti jiems paaiškinti, motyvuoti. Kaip tik todėl savo pacientų dažnai paklausdavau, ar jie pasitiki mumis. Kai žmogui viską nuosekliai ir suprantamai paaiškini, pavyksta išvengti nesusipratimų, nuoskaudų“, – tikino savo profesinį kelią baigusi gydytoja ir pradėjusi mėgautis nauju gyvenimo etapu.

Dėkojame gydytojai už reikšmingą indėlį, gydant ir gelbėjant Alytaus krašto žmonių gyvybes ir linkime sėkmės, prasmingo, turiningo poilsio ir kad to gyvenimo džiaugsmo semtųsi pilnomis saujomis!