Po miesto nostalgija dvelkiančios sodybos stogu – keturių kartų sambūriai ir sekmadienių tradicija

Daugiau kaip po aštuonis dešimtmečius amžiaus skaičiuojančių Stasės ir Pranciškaus Staniulių sodyba Alytuje išties tikrų tikriausia miesto nostalgija. Ne vieną dešimtmetį skaičiuoja ir jų medinis namas, kuris matė ir miestui svarbių žmonių gyvenimą, o dabartiniai šeimininkai per beveik šešis dešimtmečius gyvenimo čia išsaugojo jo autentiškumą. Iki šiol šioje sodyboje puoselėjama šeimos sekmadienių tradicija, kai prie didelio stalo susėda keturios kartos – vaikai, anūkai su šeimomis ir jau dvi proanūkės.

Sodybai – antrasis apdovanojimas

Šiemet Staniulių sodybą Alytaus miesto savivaldybė Aplinkos tvarkymo konkurse, Miesto nostalgijos nominacijoje įvertino pirma vieta. Apsilankius pušų kaimynystėje esančioje sodyboje, išties galima pajusti tą nostalgijos dvasią – ją atskleidžia ne vieną dešimtmetį skaičiuojančio medinio namo architektūra, kurios autentiškumą per dešimtmečius Staniuliai puoselėjo, saugojo. Sodybai jaukumo suteikia sutuoktinių išpuoselėta aplinka, apgenėti, suformuoti augalai. Svetimą į namus užsukusį žmogų čia pat pasitinka jau ne pirmos jaunystės kiemsargis, nepiktai, tačiau šeimininkams apie svečią atkakliai pranešantis, o svečiams apie jų statusą primenantis lojimu.

Šeimininkų ūkio paskirties pastate jaukiai įkurdintos vištelės kiaušinius deda.

„Tai ne pirma nominacija mūsų sodybai. Prieš keletą metų gavome pirmąją, tačiau kitokiu pavadinimu. Buvome nustebinti, nes šiais laikais aplinką tvarkosi visi ir labai skoningai, išradingai. Pati galvoju, kad mūsų kieme per daug viso to brūzgyno, augalų, tačiau labai jau myliu juos“, – pasakojo ponia Stasė.

Moteris neslepia, kad aplinkai laiko skiria labai daug, tačiau labai džiaugiasi, kad turi galimybę judėti, dirbti, galbūt todėl ir abiejų sutuoktinių sveikata nėra pati blogiausia.

„Esam priversti abu judėti, nes jeigu tik nors truputį užsileistume, tai greitai pajaustume per sveikatą. Be to, darbas mums teikia malonumą“, – tikino sodybos šeimininkė.

Ponas Pranciškus prisijungti pokalbiui prie kavos puodelio ir naminių sausainukų neskubėjo, kieme vikriai grėbliu žolę nuo rudens aukso vadavo, tačiau pabaigęs darbą, link namų sugrįžo su plačia, žvalia šypsena.

Gyvenimą Alytuje pradėjo su gyvulių ūkiu

Pasiteiravus, ar per bene šešis dešimtmečius aplinka labai keitėsi, ponia Stasė patikino – kardinaliai.

„Kai atsikėlėme gyventi į Alytų, į savo įsigytą sodybą, mūsų sūnui tebuvo treji. Su savimi atsivežėme ir savo gyvuliukus – paršiukus, avytes, karvę. Būdavo išleidžiam gyvulius į laukus ganytis, o juos prižiūrėdavo piemuo. Iš pradžių mums buvo keista, kad mieste daug kas augino gyvulius. Pamažu neliko ir gyvulių, ir per visą kiemą besidriekiančių lysvių.

Pasėjom žolę, o lysvėms palikom nedidelį plotelį, bet mums jo užtenka. Užsiauginame čia savo svogūnų, česnakų, morkų, burokėlių, pomidorų, agurkų“, – pasakoja ponia Stasė.

Ji prisimena buvusios šio namo gyventojos liudijimą, kad šiame name kadaise gyveno pirmojo Alytaus apskrities ligoninės vedėjo, gydytojo Benjamino Petrovo šeima, būtent jai ir buvo statytas šis namas. Vėliau namas buvo padovanotas sunkiai sergančią Petrovienę prižiūrėjusiai slaugei, kuri, pasirodo, dar ir vienuole buvo. Vėliau ji dalį namo pardavė Stanuliams. Vietos nemažai šeimai dalyje namo buvo mažoka, todėl teko pasistatyti priestatą. Dar vėliau Staniuliai atsipirko visą namą.

„Niekada nesigailėjau, kad atsikraustėme čia gyventi ir niekada neturėjau noro gyventi bute. Aš net su gailesčiu žiūriu į tuos žmones, kurie gyvena tikro miestiečio gyvenimą ir net nežino, kas yra kaimas“, – tikino pašnekovė.

Santuokoje – per šešis dešimtmečius

Ponia Stasė – nuo Simno krašto kilimo ir yra iš septynių vaikų šeimos, o Pranciškus – nuo Krokialaukio ir užaugo šešių vaikų šeimoje. Gyventi esą tais laikais nebuvo lengva.

„Dabar kasdien Velykas turime, o kai mes augome gerai žinojome duonos ir surūdijusių lašinukų skonį“, – prisiminimais dalijasi ponia Stasė.

Staniuliai santuokoje skaičiuoja jau 64-erius metus.

„Laikas prabėgo kaip viena sekundė. Atrodo visai neseniai čia buvom jauni, o jau anūkai savo vaikus augina“, – atsidūsta ir net ašarą išspaudžia ponia Stasė.

Sutuoktinių žvilgsniai vienas į kitą iš karto išduoda tarp jų tvyrančią harmoniją, atidumą, dėmesį ir meilę vienas kitam. Visa tai taip tikra! Ir ne itin dažna šiais laikais.

Pasirodo, kad visa tai dėl to, jog abu turi labai daug bendro – be galo mėgsta tvarką, patinka judėti ir rūpintis aplinka, augalais.

Gailisi, kad neturi daugiau vaikų

Staniuliai užgyveno tris vaikus, kurie taip pat gyvena Alytuje ir bene kasdien bendrauja vieni su kitais. Sekmadieniais Staniuliai su savo vaikais ir jų šeimomis puoselėja tradiciją susitikti šeimos pietums. Sutuoktiniai turi šešis anūkus ir dvi proanūkes, tad sekmadienio pietums prie stalo sėda didžiulė aštuoniolikos asmenų šeima.

„Labai didžiuojamės savo vaikais. Visi gyvena Alytuje, visai netoli mūsų. Visi turi darbus. Daug pagalbos sulaukiame iš jų. Kai remontavomės namus, tai nereikėjo prašyti svetimų žmonių pagalbos, viską pasidarėme savi. Vaikai labai dėmesingi. Dabar, kai jau amžius solidus, galiuosi, kad turiu tik tris, o ne penkis vaikus. Nėra didesnio džiaugsmo, kai vaikai, anūkai šalia, kai sekmadieniais kiemas ir namai klega nuo vaikų, anūkų, proanūkių juoko. Vaikai – didžiausias turtas ir visiems labai linkėčiau, kad jie būtų senatvės ramsčiais. Nebūna dienos, kad mūsų kuris nors neaplankytų“, – džiaugiasi šeimininkė.

Mokė skaičiuoti, bet vertinti ne turtus

Ponia Stasė visą gyvenimą dirbo buhaltere ir daugybę metų atidavė vienai seniausių Alytaus gamyklų „Astrai“.

„Labai malonūs prisiminimai iš darbo, buvo didelis kolektyvas. Dirbau su skaičiais ir visuomet skaičiavau. Dabar žmonės, ypač vyresni, dejuoja, skundžiasi per daug. Sakyčiau, kad jauniems dabar gyventi kur kas sunkiau nei pensininkams. Kai mes augom, tai gyventi išties buvo sunku, ne visada ką valgyti būdavo, tačiau tėvai nedejavo. Dabar visko turime į valias. Ir niekas negali būti pigu, nes reikia įvertinti nuo ko prasideda, pavyzdžiui, duonos kelias. Kiek tas kaimo žmogus išlieja prakaito. Gal mes tapome prastais ekonomistais ir nebemokame taupyti. Gyventi galima, o ypač kai įvertini tai, kas dedasi pasaulyje, ypač Ukrainoje.

Savo vaikus visada mokydavau skaičiuoti kiekvieną centą ir vis pabrėždavau, kad milijardieriai skaičiuoja kiekvieną centą, dėl to jie ir yra milijardieriai. Tačiau kartu ir mokydavau, kad turtai nėra vertybė, kad geriau būti geru žmogumi kitam žmogui“ – įsitikinusi Stasė.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.