Galimybė Alytuje pasisemti sielos ramybės: susitikimuose – ir karo nuotaikos

Pasisemti sielos atgaivos kviečia Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas Rytis Baltrušaitis, kas sekmadienį organizuojantis gavėnines popietes.

Šių dienų kontekste nerimas nesvetimas jausmas daugybei žmonių, todėl ir šių metų gavėnia yra ypatinga proga surasti ramybę. Pasisemti sielos atgaivos kviečia Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas Rytis Baltrušaitis, kas sekmadienį organizuojantis gavėnines popietes. Būtent čia yra galimybė susirinkti save iš gabaliukų, surasti atsakymus į egzistencinius klausimus ir kaip suvaldyti pyktį prieš žiaurų karą Ukrainoje tebetęsiančius jo iniciatorius.

Kodėl ir iš kur kilo mintis organizuoti gavėnines popietes?

Tokio paties pobūdžio popietes organizavome ir Advento metu, o dabar – ir Gavėnios.

Įprasta, kad parapijose Advento ar Gavėnios metu vyksta rekolekcijos. Tačiau mano manymu, svarbu ieškoti ir naujų formų ryšiui su tikinčiaisiais.

Liturgija turi savo formalumų, o tokios popietės yra labiau neformalios, šeimyniškos, laisvesnės. Be to, tai alternatyva skubantiems, lekiantiems, nespėjantiems, leidžianti stabtelti bent valandą per sekmadienį ar visą Gavėnios ar Advento laikotarpį.

Tokių susitikimų metu sekmadienio popietėmis kviečiame tikinčiuosius stabtelti parapijos namuose. Susitikimas visuomet turi savo temą, kurią aptariame remdamiesi kunigo paruošta medžiaga, vėliau, grojant ramiai muzikai, vyksta individualus darbas tyloje. Tai laikas, skirtas tyliems apmąstymams, pasižymėjimams užrašuose. Sugrįžus į bendrą ratą, kas nori, gali pasidalinti savo įžvalgomis., nes žmogus yra laisvas kalbėti. Po apibendrinimo susitikimą užbaigiame malda.

Šių susitikimų tikslas – pagilinti Gavėnios kelionę ir kad žmonės atrastų atramos tašką į ką remtis tokiu neramiu, nestabiliu metu.

Ar daug žmonių ramybės ateina ieškoti į šiuos susitikimus? Kokios temos jiems rūpi?

Įprastai tai būna apie 10 žmonių grupelės. Tai leidžia sukurti tokią intymumo, individualumo atmosferą, kad susirinkusieji galėtų pasitikėti ir dalintis mintimis.

Temas įprastai parengia kunigas ir jos dažniausiai būna susijusios su giluminiu santykiu su Dievu ir žvilgsniu į save.

Pavyzdžiui, kartais mums atrodo, kad kažkas yra atsakingas už mano jautimąsi laimingu. Tačiau mintis yra ta, kad viską mes turime, tereikia patiems susidėlioti loginius kirčius.

Labai svarbu gyventi čia ir dabar, o ne laukti geresnio rytojaus, nes galbūt tada jau sveikata bus nebe tokia gera.

Ko Jūs pats tikitės iš šių neformalių susitikimų su tikinčiaisiais?

Pagrindinė šių susitikimų misija – kad augtų žmonių sveikas santykis su Dievu, kad žmogus atpažintų Dievą kaip kuriantį, atperkantį ir mylintį, nebaudžiantį, nepersekiojantį. Tai yra proga apie visa tai kalbėtis. Tikiuosi, kad tai padės ir asmeninei žmonių brandai.

Susitikimuose yra daug psichologinio aspekto, kuris man yra savas, nes esu tai studijavęs. Galbūt tai kažkam padeda atsitiesti, susirinkti save iš gabaliukų, sugrįžti į teisingą kelią, padrąsina, nuramina.

Kaip suprantu, visa tai tapo ypač aktualu karo Ukrainoje kontekste?

Taip, pastebime kai kurių žmonių aukštą nerimo, nesaugumo jausmo rodiklį. Todėl tampa labai svarbu priminti jiems, kas yra pagrindas ir ugdyti pasitikėjimą, kad net skaudžiausioje vėtroje yra ranka, į kurią galima įsikibti.

Utopija būtų manyti, kad tikinčiam žmogui išbandymų nebūna. Deja, tai paliečia kiekvieną žmogų, o tokie dalykai kaip karas labai užgula širdį.

Ne vienas, dalyvavęs mūsų sekmadienio adventinėse ar gavėninėse popietėse, yra pasidalijęs, kad jam pavyko surasti šviesos viltį, padedančią lengviau gyventi bent jau keletą dienų į priekį.

Ar prasidėjus karui Ukrainoje, jaučiamas žmonių tikėjimo pagyvėjimas ir noras ramybės ieškoti Dievo namuose?

Taip, ypač visa tai atsispindi meldžiantis už įvairias intensijas. Maldavimuose žmonės Dievo prašo saugumo, ramybės, taikos, stabilumo.

Bendraujant su tikinčiaisiais, karo tema neišvengiama. Yra buvę keletas atvejų, kai žmonės ramybės atėjo ieškoti pokalbyje su kunigu, tačiau masinio reiškinio, kad būtent dėl karo nepavyksta susigrąžinti ramybės, nepastebime.

Kunigas neturi burtų lazdelės, kad visa tai išsklaidytų, bet pasitikėjimas Dievu padeda stabilizuotis, ypač paniškų momentų metu.

Šių metų Gavėnia karo kontekste įgauna dar gilesnę prasmę. Apie tai užsimenate kvietime dalyvauti gavėninėse popietėse. Ką turite mintyse?

Kai prasidėjo Gavėnia, karas jau vyko ir ta karo nuotaika mus visus tarsi išmeta į dykumą, apiplėšia mūsų gyvenimus, ypač tų, kurie gyvena Ukrainoje. Jų namai sugriauti, artimieji nužudyti, reikia bėgti Dievas žino kur. Vidinės traumos išliks ilgam.

Visa tai Gavėnios laikotarpiui, Kristaus kryžiaus kančios tematikai sustiprina tokią sudėtingą nuotaiką. Ukrainoje visa tai vyksta realiai, tai ne filmas, ne spektaklis, o tikras gyvenimas. Tai ne tik maldą pasodrina, bet ir pripildo realybės jausmo, kad mes visi realiai esame kančioje.

Ar mūsų bažnyčioje jau teko matyti melstis ateinančių ukrainiečių?

Kasdien melžiamės ir prašome taikos Ukrainai, tačiau, ar besimeldžiančiųjų tarpe būna ukrainiečių, atsakyti negaliu, nes tiesiogiai į mane nesikreipė. Esame visada pasiruošę suteikti galimybę pasimelsti mūsų bažnyčioje tik ukrainiečių bendruomenei.

Šiuo metu netrūksta ir kito jausmo – agresijos, nukreiptos į karo Ukrainoje iniciatorius, rusų tautybės žmones. Daugybė žmonių Rusijos lyderiui linki mirties. Kaip krikščionybė reaguoja į visa tai?

Smerkimas man yra svetimas. O mirtis vargu, ar ką nors išspręstų kardinaliai. Toks mąstymas ir elgesys yra žmogaus emocinio nebrandumo ženklas. Širdyje mes ne vienas esam palinkėję ne pačių geriausių dalykų Rusijos vadovui.

Penktadienį Popiežius paaukojo Rusiją ir Ukrainą Dievo Motinai, prašant atsivertimo, tos akmeninės širdies suminkštėjimo.

Galbūt tai atrodytų nerealu, neįmanoma, tačiau Šventasis Raštas kalba apie tai, kad jeigu su kalaviju stosi prieš kalaviją, pats žūsi nuo kalavijo. Mūsų kaip tikinčių žmonių ginklas yra tikrai ne šis. Turėtų būti malda ir pagalba. Svarbu, kad tai, kas vyksta dabar, nepagimdytų pykčio tarp mūsų, net jeigu ir nuomonės skirtingos.

Rusija dabar turės save sukurti iš naujo, todėl reikia linkėti atsivertimo, kad gyvenimas būtų pradėtas kurti iš naujo. Tai sudėtingos temos, tačiau apie jas kalbėti reikėtų ne su neapykanta.

Agresoriaus tikslas ir yra pasėti baimę, pyktį, o įbaugintas žmogus yra lengvai valdomas.

Geriau kelkime klausimą, ko Dievas nori mus išmokyti šių baisumų, beprotybės akivaizdoje.

Ko palinkėtumėte žmonėms šiuo nelengvu metu?

Žmonėms šiuo metu labai trūksta ramybės. Palinkėčiau išlaikyti tą susitelkimą, aukos ir dovanojimo dvasią, atjautimo kito skausmui, kuris kiekvieną daro labiau žmogumi, panašiu į Dievą.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.