13-metės gimdymą Dzūkijos stovykloje priėmusios pedagogės vadina stebuklu

lrytas.lt nuotraukų koliažas.

Prisiminus praėjusių metų bene netikėčiausią gimdymą, „Lietuvos rytui“ pavyko prakalbinti dvi pedagoges, kurios, konsultuodamosi telefonu su ginekologe, stovykloje priėmė 13-metės gimdyvės kūdikį.

Ar dažna moteris, nors ir turinti savo vaikų, bet niekada gyvenime nepatyrusi, ką reiškia priimti gimdymą, galėtų tai atlikti be jokio pasirengimo? Vargu. Juolab kai gimdyvei vos trylika metų, todėl ji pati dar beveik vaikas. Tačiau šokių mokytojos ir sportinių šokių trenerės Rasos Simanavičienės ir jos kolegių, praėjusią vasarą dirbusių vaikų stovykloje Dzūkijoje, laukė nepaprastai sunkus, tik moterims suvokiamas išbandymas – būti pribuvėjomis.

Pedagogėms R.Simanavičienei (kairėje) ir A.Jankauskienei teko pribuvėjų dalia.

„Neretai mes ir patys nežinome, ką galime padaryti. Turiu tris vaikus. Visų jų virkšteles po gimdymo nukirpo mano vyras, nes visada tokių procedūrų akivaizdoje jausdavau, kad mane tiesiog kausto nenusakomas jausmas, kad tuoj apalpsiu, nukrisiu. To, kad kada nors pačiai teks kirpti virkštelę, net susapnuoti negalėjau“, – atviravo stovyklos vadovė kaunietė R.Simanavičienė.

„Patekusi į tokią neįprastą situaciją patyrėte stresą?“ – „Lietuvos ryto“ žurnalistė paklausė R.Simanavičienės.

– Ne stresą, o tikrą šoką. Kai prisimenu tos jaunos stovyklautojos gimdymą, man net ir dabar rankos pradeda drebėti.

– Jūs ne pirmą kartą rengėte vaikų stovyklą ir jai vadovavote, turite nemenkos darbo su moksleiviais patirties. Negi nepastebėjote, kad tos mergaitės išvaizda kiek kitokia, kad ji gali būti nėščia?

– Stovykla buvo didelė. Su vadovais – apie septyniasdešimt žmonių. Pagal visus reikalavimus turėjome nemažai vadovų. Stovyklautojų veikla buvo intensyvi.

Jei tos mergaitės išvaizda būtų buvusi tokia, kaip įprasta nėščioms moterims, ne tik vadovai, bet ir vaikai tuoj pat būtų pastebėję.

Kita vertus, vaikų išvaizda, o ypač paauglystėje, labai skiriasi. Be to, mes nežinojome, kaip mergaitė atrodė prieš nėštumą.

Apskritai neturiu įpročio analizuoti ar vertinti, kaip atrodo žmogus, juolab vaikai. Juk jie labai jautrūs bet kokiems jų išvaizdos vertinimams ar pastaboms, o paaugliai dar yra itin įžeidūs. Jei stovyklos laikas jau būtų ėjęs į pabaigą, gal ir būčiau pastebėjusi, kad mergaitės išvaizda kiek kitokia nei jos bendraamžių.

Bet pagimdė ji trečią stovyklos dieną. Mes dar nebuvome suspėję normaliai su visais vaikais susipažinti.

Stovyklas vaikams su kolegėmis rengiame jau daug metų. Visada laikomės principo, kad vaikai visose veiklose turi dalyvauti kartu, niekas negali atsiskirti nuo savo grupių. Taip siekiame ir drausmės, ir turiningai užimti stovyklautojus. Be to, prieš kiekvieną veiklą ir grįžtant į gyvenamąją vietą grupių vadovai visada suskaičiuoja, ar visi vaikai susirinkę, ar ko nors netrūksta. Taip pat laikomės principo, kad vaikai negali atsisakyti dalyvauti kokioje nors veikloje. Jei jiems kas nors nepatinka, vis tiek privalo būti su savo grupe. Gali sėdėti ir stebėti, ką veikia kiti vaikai. Vaikams nuolat primenama, kad jie privalo vadovams pranešti, jei draugą kas nors ištiko ar jis blogai pasijuto.

Atsigręžusi atgal dabar suprantu, jog tokie stovyklos principai galbūt ir lėmė tai, kad pasikeitusi mergaitės savijauta ir prasidėjęs gimdymas buvo laiku pastebėti.

– Ar mergaitės gimdymas iš tiesų prasidėjo taip staiga, ar galbūt vis dėlto buvo laiko pasirengti ir jai pačiai, ir jums?

– Tą dieną buvo alinantis karštis, bet veiklos stovykloje netrūko – vyko rytinė mankšta, šokiai stadione, žygis gamtoje, socialinės edukacijos, kūrybinės dirbtuvės, maudynės ežere, o vakare – diskoteka.

Visu tuo mergaitė užsiėmė kartu su kitais stovyklautojais. Ką ji patyrė, man dabar tiesiog trūksta žodžių apsakyti. Tačiau ji nesiskundė, tik prieš diskoteką prisipažino nenorinti joje dalyvauti, nes pradėjo skaudėti pilvą. Pamaniau, kad nuvargino karštis, intensyvi veikla, o gal taip nutiko dėl kokio nors suvaldyto maisto.

Mano patarta mergaitė prigulė, bet netrukus pastebėjau, kad ji leidžiasi laiptais iš savo kambario žemyn. Dar pagalvojau, kokia graži jos ryški, platėjanti į apačią lyg varpelis suknelė. Nieko neįtardama pamaniau – pagulėjo vaikas, skausmai praėjo, todėl jau eina pabendrauti su draugais.

Netrukus prie manęs priėjo socialinė pedagogė, su kuria jau daug metų rengiame stovyklas, ir sutrikusi pasakė, kad dingo mergaitė, kuriai skaudėjo pilvą, o jos jau ieškojo vadovai. Nepaprastai susijaudinau, nes visada labai nuogąstavome, kad stovykla yra ant ežero kranto.

Mergaitė buvo rasta įbridusi į ežerą. Ją pirmoji išvydo socialinė pedagogė Agnė Jankauskienė.

Ežere malšino skausmus

„Mergaitę radome jau ežere. Kai vedžiausi ją į savo kambarį pasikalbėti apie tai, kas atsitiko, kad ji vakare atsidūrė ežere, pastebėjau, jog per šlapius, prie kūno prigludusius drabužėlius išryškėjo pilvukas. Supratau, kad ji laukiasi.

Dabar tiksliai nebepamenu, kaip suformulavau klausimą, bet, atrodo, paklausiau, kiek laiko ji jau laukiasi. Mergaitė be jokių užuolankų atsakė nežinanti. Guodėsi, kad pilvą jai skaudėjo visą dieną. Internete paskaičiusi, kad tokiais atvejais skausmą malšina vanduo, ji, matyt, ir įbrido į ežerą. Moksleivė prisipažino bijojusi prasitarti apie savo būseną, nes jai buvo gėda“, – pasakojo A.Jankauskienė.

Pedagogė matė, kaip kalbantis su mergaite skausmai vis didėjo. A.Jankauskienė suprato, kad prasideda gimdymas. Apie tai netrukus sužinojo ir R.Simanavičienė. Pedagogės taip pat suprato, kad apie mergaitės nėštumą nieko nežino nei jos tėvai, nei medikai.

„Mane sukaustė baimė, kad galbūt mergaitei prasidėjo ne gimdymas, o persileidimas. Galvoje pradėjo žaibiškai suktis mintys, kad nuo stovyklos iki Alytaus, kur galėtume šauktis medikų pagalbos, daugiau nei dvidešimt kilometrų, todėl reikia veikti žaibiškai“, – prisiminė R.Simanavičienė.

Buvo maždaug vienuolikta valanda vakaro. Ji paprašė savo vyro, kad jis nuvežtų mergaitę į ligoninę Alytuje. Bet netrukus paaiškėjo, kad vežti mergaitę paprastu, o ne greitosios pagalbos automobiliu būtų rizikinga, nes sąrėmiai vis intensyvėjo.

Pedagogės nutarė iš Alytaus kviesti greitosios pagalbos medikus. „Kai pasakėme, kad gimdo trylikos metų mergaitė, kad nėštumo metu medikai jos nestebėjo, kitame ragelio gale išgirdome tylą, o netrukus pokalbis nutrūko. Matyt, medikai pamanė, kad mes kalbame nesąmones, arba gal jiems neatrodė, kad situacija rimta. Teko skambinti antrą kartą“, – prisiminė A.Jankauskienė.

Teko veikti pačioms

Supratusios, kad kiekviena minutė ar net sekundė aukso vertės, pedagogės nutarė nelaukti, kol atvažiuos medikai, – pasiryžo pačios priimti gimdymą, nors anksčiau nė karto gyvenime to nebuvo dariusios.

„Agnė paruošė vietą gimdyti, o aš naršiau telefone ieškodama, kas galėtų pagelbėti. Galvoje karštligiškai sukosi mintys: „Ką daryti?“ Žinojau, kad reikia veikti, bet kaip? Sustojau ties vienos vaikų gydytojos telefono numeriu. Tačiau supratau, kad vaikų gydytojai naujagimius apžiūri jau po gimdymo. Staiga prisiminiau jos seserį Dainą – ginekologę. Nors Dainą pastarąjį kartą buvau mačiusi gal prieš dešimt metų, tuoj pat parašiau jos seseriai per feisbuką ir paprašiau, kad paskambintų. Ji labai greitai paskambino ir davė Dainos telefoną“, – R.Simanavičienė vėl mintimis sugrįžo į lemtingą naktį.

Laukdama, kada atsilieps ginekologė Daina Visockienė, pedagogė R.Simanavičienė glostė mergaitei rankas, galvą ir guodė, kad dabar jau reikia viską pamiršti, ateina nauja gyvybė, o tai – šventa.

„Prisiminiau savo tikybos mokytojos Irenos Grigienės ne kartą man pačiai sakytus žodžius, kad nėščia moteris – lyg altorius, ir prieš ją visi turi nusilenkti, atsiklaupti. Apie tai ir gimdančiai mergaitei kalbėjau, nes juk ji su savo skausmais ir nežinomybe, kas bus toliau, buvo visiškai viena. Juk suaugusios moterys dažniausiai važiuoja gimdyti į ligoninę lydimos vyrų, kitų artimųjų. O čia mergaitė viena, su svetimais žmonėmis, kuriuos prieš tai matė vos kelias dienas“, – graudinosi R.Simanavičienė.

Tuo metu, kai paauglę kankino sąrėmių skausmai, ginekologė D.Visockienė su šeima atostogavo Lenkijos pajūryje, Gdanske. Kai suskambo telefonas ir pasirodė nepažįstamas numeris, moteris vakarieniavo restorane. Moteriška nuojauta pakuždėjo, kad nors ir vėso vakarienės patiekalai, reikia atsiliepti.

Išklausiusi padriką informaciją apie jaunąją gimdyvę ginekologė abiem gimdymą priimančioms pedagogėms pranešė – į pasaulį ateina išnešiotas kūdikis, todėl reikia jį tinkamai priimti – ruošti šiltus vystyklus, šilto vandens, kitus būtinus dalykus.

„Kažkuriame kambaryje buvo atliekamų patalynės komplektų. Šildyti paklodžių jau nebebuvo laiko. Agnė nubėgo jų atnešti, o aš užkaičiau arbatinį su vandeniu. Prisiminusi, kad gydytojai prieš priimdami gimdymą nusiplauna rankas, ir aš puoliau tai kruopščiai daryti“, – lyg apie vaizdus ligoninės gimdymo skyriuje pasakojo R.Simanavičienė.

O telefonu iš Gdansko restorano ginekologė aiškino, kaip elgtis su gimdyve ir iš įsčių pasirodančiu kūdikiu, kad jis nesusižalotų, neįstrigtų ir neuždustų.

Nepatyrusių pribuvėjų laukė nemažai išbandymų, bet klausydamos patyrusios gydytojos patarimų jos viską atliko nepriekaištingai. Kūdikis gimė sveikas, be jokių traumų, o gimdymas truko vos septyniolika minučių. Tiesa, A.Jankauskienei teko bėgti į R.Simanavičienės kambarį ieškoti siūlų virkštelei užrišti. Tačiau tuoj paaiškėjo, kad tie siūlai per silpni, todėl kita pedagogė atnešė kur kas stipresnių.

A.Jankauskienė prisipažino: „Visą likusį gyvenimą prisiminsiu, kaip raudonais siūlais buvo užrišta stovyklautojos kūdikio virkštelė.“ „Mergaitė laikėsi tikrai didvyriškai. Kad viename bendrabučio, kuriame buvo apgyvendinti stovyklautojai, kambarių gimdoma, niekas net neišgirdo“, – motiniškai pasakojo R.Simanavičienė.

Pirmasis gimdymas per nuotolį

Nors per pandemiją daug kas vyksta nuotoliniu būdu, daugiau nei dvidešimties metų patirtį turinčiai ginekologei D.Visockienei konsultuoti telefonu gimdant moteriai teko pirmą kartą.

Ginekologė D.Visockienė paauglės gimdymui vadovavo iš Lenkijos Gdansko miesto restorano.

„Kai kurie mano kolegos yra priėmę gimdymus greitosios pagalbos automobiliuose ar kitomis išskirtinėmis sąlygomis, bet man toks atvejis, kad restorane prie stalo telefonu aiškinčiau, kaip priimti gimdymą, nutiko pirmą kartą gyvenime. Tą vakarą klausydama, ką ir kaip kalbu, mano dukra, būsima medikė, negalėjo tuo patikėti“, – šyptelėjo D.Visockienė, pati pagimdžiusi keturis vaikus.

Kai pasigirdo ant pedagogių rankų atsidūrusio kūdikio klyksmas, gydytoja sakė supratusi, kad naujagimiui viskas gerai: „Žinodama, kad jaunoji gimdyvė dar tikrai neturi patirties, kaip elgtis su naujagimiu, patariau jį paguldyti ant pilvelio.“

Kai iš Alytaus atvažiavo greitosios pagalbos medikai, gimdymas jau buvo pasibaigęs. Jų automobilis lėtai įsuko į stovyklavietės kiemą, bet kai R.Simanavičienė pranešė, kad kūdikis jau gimė, jie tekini nubėgo laiptais į bendrabučio kambarį, virtusį gimdykla.

„Į kambarį įėjusio vyras, kuris, atrodytų, turėjo būti gydytojas, įtariai paklausiau, ar jis iš tikrųjų medikas. Nenorėjau jam atiduoti vaikelio, kad po tiek pastangų kainavusio gimdymo nenutiktų kokia nors nelaimė. Už vyriškį man atsakė jį lydėjusi medicinos sesuo. Ji paaiškino, kad jos kolega yra išklausęs paramedicinos kursą. Tuomet ir pats vyras, atsitokėjęs nuo to, ką pamatė, prisipažino esąs paramedikas“, – pasakojo R.Simanavičienė, o jos prisiminimai jau panašėjo linksmą istoriją.

Netrukus atskubėjo ir reanimobilis. Juo jaunoji gimdyvė buvo išvežta į Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninę. Jiems iš paskos automobiliu lėkė ir abi pedagogės – vežė mergaitės dokumentus.

Kitą dieną į stovyklą atskubėjo mergaitės tėvai, sutrikę jie tvirtino nieko nežinoję apie dukters nėštumą. Naktį atvykę į gimdymo vietą policininkai negalėjo patikėti, kad kambaryje buvo priimtas gimdymas. Kol jie važiavo, R.Simanavičienė viską jau buvo sutvarkiusi. Tik keli lašai kraujo ir balutė vandens ant grindų išdavė, ką naktį veikė pedagogės. Po kiek laiko jas apklausė tyrėjai.

„Tas kūdikėlis vis tiek būtų gimęs, tik gal ne taip civilizuotai, ne taip jautriai priimtas“, – kalbėjo ginekologė D.Visockienė.

Vyksta ikiteisminis tyrimas

Nepilnametės stovyklautojos gimdymu tuoj pat susidomėjo teisėsaugininkai. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Rudenį paaiškėjo, kad pareikšti įtarimai suaugusiam vyrui dėl išžaginimo. Jaunoji gimdyvė ir jos kūdikis šiuo metu jaučiasi gerai. Jais rūpinasi šeima.

Nors anksčiau ji yra turėjusi socialinių problemų, šiuo metu jas jau yra įveikusi. Šeimoje yra ir daugiau vaikų, kuriais tekdavo pasirūpinti kūdikio susilaukusiai 13-metei. Galbūt patirtis prižiūrint jaunesnius broliukus ar sesutes mergaitei pravers ir rūpinantis savu kūdikiu.

Birutė Vyšniauskaitė, „Lietuvos rytas“

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.