Nuo seno Šv. Kūčios apipintos įvairiais mistikos, tikėjimo, paslapčių, būrimų ir sakarališkumo elementais. Pasak Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos-ekonografijos skyriaus vedėjos Rasos Stanevičiūtės, kiekvienas veiksmas, daromas šią dieną, turi simbolinę prasmę ir iki šių dienų mūsų tradicijose vis dar yra išlikusių Kūčių vakaro būrimų bei tikėjimų.
Būrimai – aktualiausioms gyvenimo sritims
Kūčių rytą mūsų senoliai anksti keldavosi, nes laukdavo daug įvairių darbų – namų švarinimas, valgių ruošimas, vaikų išmaudymas, drabužių paruošimas.
„Visas tas tvarkymasis, švarinimasis yra tarsi noras persikrauti, iš naujo pradėti gyvenimo ratą švariai tiek fiziškai, tiek dvasiškai“, – pasakojo R. Stanevičiūtė.
Po šventinių Kūčių stalo vaišių dažniausiai vakaras būdavo pratęsiamas įvairiais žaidimais ir būrimais, siekiant sužinoti ateitį meilės, vedybinio gyvenimo srityje, taip pat ūkinių metų spėjimams.
Pasak vedėjos, vis tik dauguma burtų buvo susiję su meilės reikalais, intensijomis sužinoti, kaip seksis vedybinis gyvenimas. Žmonėms rūpėdavo ir kokie bus metai derliui, gyvuliams. Tai buvo labai svarbi gyvenimo sąlyga, todėl šie būrimai taip pat buvo sureikšminti. Taip pat būdavo siekiama sužinoti ir apie sveikatos reikalus.
„Atitinkamas elgesys Kūčių dieną buvo kaip paskatinimas sveiktai, turtui, meilei ateinantiems metams“, – pasakojo etnografijos žinovė.
Jaunimas leisdavosi į meilės būrimus
Labiausiai paplitę burtai visuose Lietuvos regionuose, kuriuos galima reabilituoti ir suaktualinti ir šiam laikmečiui, yra porų simbolikos ieškojimai.
Jaunimas po Kūčių vakarienės išeidavo į lauką ir pagriebdavo glėbį malkų, kurias po po skaičiuodavo. Jeigu skaičius būdavo lyginis, tai reikšdavo porinius ateinančius metus.
Išsiaiškinti, ar kitąmet seksis meilės reikaluose jaunimas bandydavo apglėbdamas tvoros statinius. Jeigu pavykdavo apimti porinį skaičių statinių, tai reikšdavo, kad pavyks surasti sau porą.
Analogiškai būrimams būdavo naudojami ir kūčiukai arba kitaip vadinamos vėlių duonelės.
Merginos tikėdavo ir Kūčių nakties pranašiškais sapnais. Sočiai prisivalgiusios šventinės vakarienės, ypač silkės, taip bandydavo išprovokuoti troškulį sapne. Esą jaunulis, kuris sapne atneš atsigerti vandens, ir bus nulemtas būti antrąja puse.
Taip pat po lova merginos dėdavosi ir dubenį su vandeniu, o per jį perdedama medinė balanėlė, kuris simbolizavo tiltelį, o jis turi daug reikšmių. Viena jų – per tiltelį pasitikti ateinantis jaunikaitis, yra tas skirtasis.
Labai populiaru ir po pagalvėmis kišti lapelius su vaikinų vardais. Esą Kalėdų rytą iš po pagalvės ištrauktas lapelis su vardu reikšdavo, kad tokiu vardu bus išrinktasis.
Po pagalvėmis dėdavo ir veidrodžius, mat tikėta, kad taip pildysis tos nakties sapnai.
Iki šiol traukia šiaudus ir mėto batus
Vienas atraktyviausių ir ypač vaikų mėgstamas būdavo batų mėtymas per petį link slenksčio. Jeigu bato nosis atsisuka į duris, tai reiškia, kad jau kitąmet mergina ištekės arba bus kelionių metai. Šis paprotys kai kur yra naudojamas ir šiuolaikinėje visuomenėje.
Iki šių dienų kai kur dar išlikęs paprotys po stalu ir po staltiese dėti šieno ir po Kūčių vakarienės traukti šiaudą. Pagal šiaudo ilgį buvo spėjama gyvenimo trukmė, ateinančių metų sėkmė, vedybinė laimė. Visa tai priklausydavo nuo to, kas kokio atsakymo ieško.
„Tai kultūrinį krūvį turintys žaidimai, mūsų paveldas ir tos interpretacijos gali būti įvairios. Kad ir apie kokius konkrečius burtus kalbėtume, bene svarbiausias yra visos dienos sureikšminimas – ką tu darai, kaip elgiesi, ką sakai, ar atsiprašei, ar atidavei skolas. Būtent šis laikas nuo seno laikytas perkrovos laiku, kai gali kažką pakeisti, iš naujo pradėti metų ciklą. Tai pats stipriausias burtas, kuriuo kviesčiau pasinaudoti ir mūsų amžiuje“, – sakė R. Stanevičiūtė.
Pasak jos, nors šiuolaikinėje visuomenėje visų Kūčių būrimų likę tik nuotrupos ir daugiau jų prisimena vyresnioji karta, tačiau šios tradicijos kai kuriose šeimose vis dar puoselėjamos ir į jas žiūrima kaip į žaidimą.
„Ir tai labai sveikintina, kad prisimename, aiškiname savo vaikams. Profesorius Libertas Klimka yra labai gražiai pasakęs, kad lietuvis turi intuityvią tradiciją ir kad ir kur jis bebūtų, Kūčioms, Kalėdoms nori grįžti namo, nori to, kas yra įprasta, tradiciška“, – tikino R. Stanevičiūtė.
Aktualus ir tikėjimas stebuklais
Naktis po Kūčių laikyta ypač stebuklinga, kai vidurnaktį prasideda neįtikėtini dalykai, kurių žmogaus smalsumui vietos nepalieka. Tikėta, kad vidurnaktį šulinių vanduo virsta vynu, o visi gyvuliai pradeda kalbėti. Viso to išgirsti, pamatyti niekam nevalia, esą gyvenimas gali pasibaigti. Būtent todėl šeimininkai stengdavosi gyvulėlius ypač gerai pašerti, pagirdyti, pakloti sausą paklotą, o šulinius tai nakčiai ypač gerai uždengti.
Po Kūčių vakarienės nevalia nudengti ir vaišių stalo, mat tikima, kad naktį į namus vėlių pavidalu sugrįžta iš jų į Amžinybę išėję namiškiai. Jiems ant stalo paliekamos tuščios lėkštės ir net papildomas kalėdaitis. Taip buvo elgiamasi ir su į karą išėjusiais ar dėl kitų priežasčių emigravusiais gyvais artimaisiais.
Kalėdaičio dalijimas yra šeimos susitelkimo simbolis, kuriuo šeimos nariams linkima gerų dalykų.
„Lyginant tradicinį ir šiuolaikinį požiūrį, iš esmės niekas labai ir nepasikeitė. Žmonės visada vieni kitiems linkėdavo sveikatos, ramybės, kad visko užtektų, kad derlius derėtų, vedybos būtų sėkmingos, vaikai sveiki. Šiais laikais dažnai linkime sveikatos ir ramybės tarp to lėkimo, įtemptų dienotvarkių, tad šiomis dienomis vieni kitiems gražių dalykų linkėkime kuo dažniau“, – sakė etnografijos žinovė.
Beje, šv. Kalėdų rytas, pasak R. Stanevičiūtės, irgi prasidėdavo kuo anksčiau, mat tikėta, kad tas, kuris pirmasis atsikels, tas visus metus bus žvalus, jam viską seksis padaryti laiku.
