Afrikietę vedęs Gintaras Šiurkus ryžosi dar vienam iššūkiui – rūpinasi penkiolikmečiu

Oreiviui Gintarui Šiurkui iššūkiai nesvetimi – prieš 26-erius metus jis pirmą kartą perskrido Baltijos jūrą karšto oro balionu. 2023-iasiais jis ketina skristi per Atlantą su beveik šimtmečio senumo gamybos lėktuvu Bellanca CH-300 Pacemaker. Būtent tokį Darius ir Girėnas pasirinko transatlantiniam skrydžiui ir pavertė jį legendine Lituanica. Tačiau Gintaras mano, kad drąsiausias ir sėkmingiausias jo poelgis buvo vedybos su dvigubai už save jaunesne Senegalo piliete Irene. Ieškodami įdomesnių gyvenimo iššūkių, sutuoktiniai ryžosi tapti globotojais.

„Savo būsimą žmoną sutikau Dakare prieš keturis metus, per keturias dienas įsimylėjau ir vedžiau“, – trumpai kaip eilinį įvykį savo meilės istoriją pasakoja Gintaras.

„Šiandien Irene man yra ne tik žmona, bet ir geriausia draugė. Su ja dalinuosi slapčiausiomis mintimis, idėjomis ir planais“.

Prieš metus Gintaras per nacionalinio transliuotojo kanalo anonsus sutuoktiniai išgirdo raginimą tapti tėvų netekusių vaikų globėjais. Kartu pasitarę, jie baigė Alytaus šeimos pagalbos centro organizuotus globėjų kursus ir tikėjosi, kad naujas iššūkis jų gyvenimą padarys dar įdomesnį.

„Vaiko teisių apsauga susirado mus tik po aštuonių mėnesių“, – pasakoja Gintaras. – „Į mūsų kiemą įriedėjo visureigis ir atvežė penkiolikmetį paauglį, kuris nepritapo kitų globotojų šeimoje. Krizės ištiktą jaunikaitį mums paliko pagal Vaiko laikino apgyvendinimo aktą“.

Tikėtasi, kad per kelias dienas ar savaitę pavyks surasti naują nuolatinių rūpintojų šeimą, tačiau paaiškėjo, kad tai nėra taip paprasta, nes nuo penkiolikos metų vaikai ne globojami, bet jais rūpinamasi.

„Rūpintis, tai reiškia tartis su paaugliu visais jo gyvenimą liečiančiais klausimais. Norinčių tartis su penkiolikmečiu Lietuvoje neatsirado ir laikinas apgyvendinimas užtruko“, – sakė G. Šiurkus.

Po mėnesio paaiškėjo, kad geradariams, priglaudusiems vaiką pagal Vaiko laikino apgyvendinimo aktą, valstybė neatlygina už jo maitinimą ir rūpybą – moka tik už apgyvendinimą po 8 eurus per dieną.

„Ne piniguose esmė. Suprantama, kad, dirbdami visuomenei naudingą darbą, mes tikėjomės ne tik padėti tėvų globos netekusiems vaikams, bet ir prisidurti vieną kitą eurą prie šeimos biudžeto. Apie galimybę tokiu būdu užsidirbti žinių mums suteikė globos kursuose. Labai nustebome, kai supratome, kad esame apgauti“, – pasakojo G. Šiurkus.

Džiaugsmo jam su Irene teikė tai, kad jų šeimoje jaunikaitis greitai apsiprato, pasijuto saugus ir pareiškė, kad į jokius vaikų namus atgal jis nesikels. Jam patiko, kad suaugę su juo kalbasi kaip su kitais savo draugais, pasitiki juo ir skatina bendrauti su biologine šeima bei artimaisiais.

„Jis labai geras vaikas. Žymiai labiau nei kiti jo bendraamžiai motyvuotas prasimušti į žmones. Vis dėl to bendravimas su vaiko teisių apsaugos biurokratais ir jaunikaičiu užaugusiu vaikų namuose mums yra drąsus iššūkis“, – pripažino G. Šiurkus.

Kad paauglys nesijaustų toks svetimas ir vienišas, turėtų draugą, iš šunų prieglaudos paėmė kalytę Gilę, su kuria jiedu dabar beveik nesiskiria.

Berniukui G. Šiurkus  nuolat kartoja, kad jis turi teisę gyventi gyvenimą taip, kaip jis to nori, o jo kaip globotojo pareiga parodyti įvairiausius gyvenimo pasirinkimus. Todėl jie kartu aplankė biologinius paauglio tėvus, supažindino su Gintaro draugais, verslininkais, žinomomis Lietuvos asmenybėmis. Per keletą kartu praleistų mėnesių jie spėjo ir po užsienį pakeliauti.

Berniukas, padedamas G. Šiurkaus, už savo paties sutaupytus pinigus įsigijo B1 kategorijos automobilį „Microcar“ ir su nekatrumu laukia kitąmet vasarį būsimo savo 16-ojo gimtadienio, kad galėtų sėsti už jo vairo ir savarankiškai važiuoti į gimnaziją.