LAURA IR NERIJUS, NERIJUS IR LAURA

Du geri mano bičiuliai – Laura Radzevičiūtė ir Nerijus Cesiulis, turbūt kaip niekas kitas, supranta egzistavimo viešoje erdvėje niuansus, moka pritraukti dėmesį ir išlaikyti jį ilgą laiką, o tiksliau – nuolatos. Du jauni, bet itin patyrę politikai, puikiai žino visas technologijas, kaip reikia auginti rinkėjų skaičių ir išlaikyti esamą. Du politikai, eilę metų nuosekliai siekę pripažinimo ir žinomumo, šiandien dviese susirenkantys turbūt pusę visos regioninės žiniasklaidos politinių temų eterio. Nors esantys skirtingose pozicijose, iš tikrųjų, tai – du politikai, kovojantys dėl lyderystės miesto valdyme.

Laura, kaip ta herojė iš amerikiečių filmų (tikrai ne Rozalinda iš meksikietiškų serialų, kaip ją bando parodyti filmukų apie Alytaus politines aktualijas kūrėjai Facebook’e) įrodė, kad turint tik lanką ir nunčiakus, bet esant milžiniškam norui ir aistrai, galima, realiai, kovoti prieš turintį armiją ir tankus, galintį valdyti visus resursus ir priešininką. Savo nežmoniška energija, gebėjimu bendrauti, nuostabiai išvystytu informacijos valdymu, Laura Radzevičiūtė tampa neįkandamu riešutu pačiam merui. Turbūt niekas neįdeda tiek darbo į pasiruošimus posėdžiams, kiek ši tarybos narė, daugelio jau praminta „Mis Alternatyva“. Kartais susidaro įspūdis, kad Radzevičiūtė per posėdžius kalba daugiau už patį pirmininkaujantį.

Aistros, žiežirbos, šou – dviejų ambicingų žmonių šachmatų partija, kurioje be gailesčio kertamos figūros, daromos rokiruotės; partija, kurioje, kaip klasika ir diktuoja, ryškiausią vaidmenį turi visomis kryptimis vaikščiojanti ir nuolatos karalių persekiojanti dama.

Du žaidėjai užsižaidė… Galbūt jau net pamiršo šachmatus ir išsitraukė pokerio kortas, tik taryba ir miestas liko prie tos pačios šachmatų lentos, visiškoje patinėje situacijoje. Tarybos darbas ir sprendimų priėmimas pavirto į žaidimą: kas šį kartą daugiau žaidėjų pritrauks į komandą? Jei tau klausimas aktualus, tai būk mielas tam klausimui, tą dieną susirink į komandą daugiau nei pusę tarybos narių. Tik nepamiršk, jei aš paprašiau, o tu neatėjai šiandien į mano komandą, tai rytoj net nesvajok, kad aš prisijungsiu prie tavo! Va taip mes ir žaidžiame jau du metai, posėdis po posėdžio…

Turime komunikacijos ir marketingo profesionalą, magistrą, charizmatišką, jauną, naujos kartos lyderį, merą Nerijų Cesiulį. Bet šiandien neturime nei vicemero, nei administracijos vadovų, o, svarbiausia, neturime valdančiosios daugumos, iš ko seka, kad neturime normalaus tarybos darbo. Tai reiškia, kad pirmoje eilėje yra sprendžiama ir kovojama dėl kiekvieno asmeninių interesų, o tai reiškia, kad jei ir priimame kažkokius einamuosius miesto klausimus, tai apie strateginius, inovacinius ar reikšmingus, miestą iš sąstingio vedančius sprendimus, galime pamiršti.

Tad kur glūdi priežastys, kad universitetuose ir politinės karjeros metu, specialiai apmokytas bendrauti ir susitarti mūsų meras, nesugeba rasti bendros kalbos su tarybos nariais, o kaip parodė paskutinių dienų skandalas, net su kai kuriais savo bendrapartiečiais?

Nerijų į politiką atvedė buvęs ilgametis Alytaus socialdemokratų lyderis Feliksas Džiautas, vėliau kuravo kitas socdemų korifėjus a. a. Jurgis Krasnickas. Tai tokie derybų meno ir politinės išminties mokytojai, kokių nenusipirksi už jokius pinigus. Tad kodėl nepavyksta, kas trukdo sklandžiai susitarti ir turėti daugumą taryboje bei visas jėgas nukreipti ten, kur reikia, o ne kovai Rotušės aikštės pastato, su laikrodžiu, viduje?

Turbūt būtų galima išskirti tris variantus. Arba naujasis meras blogai išmoko pamokas politikos mokykloje ir taip neperkando kalbos, kuria reikia kalbėtis su ilgamečiais tarybos nariais, kurių šioje kadencijoje yra dauguma. Arba meras, kuo nesinorėtų tikėti, kažkokių principų ar tikslų vedinas, labai ir nesistengia spręsti šios problemos, nes toks chaosas jam yra priimtinas. Arba meras bando priešintis „paslaugų paslaugėlių“ politikai ir mėgina atstovėti ar įdiegti naujos kultūros, naujos kokybės politiką, paremtą vertybėmis ir miesto tikslais. Norint suformuoti koaliciją, kažkuri problema turės būti išspręsta.

Galime tik pasvarstyti – nugalės blogis ar gėris, bet labiausiai tikėtina, kad grįšime prie standartinių vietinės savivaldos koalicijų formavimo principų, kurių pagrindu suformuotos praktiškai visos savivaldybių tarybos Lietuvoje. Tokia daugumos „ištenkinimo“ politika.

Tačiau nelieskime filosofinės temos apie politikų altruizmą, skaidrumą ir šių vertybių koreliaciją su realybe, o grįžkime prie straipsnio herojų ir pabandykime suprasti, kodėl jie taip konfrontuoja. Be abejo, sutikime, kad Laura puikiai išnaudoja ir suvokia, kas yra labiausiai skaitoma, rodoma ir populiaru, todėl jos taikinys numeris vienas – meras, yra neklystantis pasirinkimas. Linksniuodama Cesiulio pavardę, ji automatiškai užsitikrina ir savo pavardės vietą žiniasklaidos antraštėse. Neatmeskime galimybės, kad oponuodama viskam, ką sako ir daro meras, ji taip klojasi gerus pamatus ateinančiuose mero rinkimuose ir sau. Dar vienas tikėtinas variantas, kad taip bandydama palaužti mero kantrybę, ji tikisi būti pakviesta kartu burti koaliciją.

Aišku, labai gaila, kad dvi aktyvios, veržlios asmenybės yra įsipainiojusios tarpusavio politinės jėgos demonstravimo labirintuose, kas miestui nekuria jokios pridėtinės vertės. Vietoje to, kad suremtų pečius ir ieškotų galimybių mūsų miestui, yra lenktyniaujama, kuris gražesnis ir protingesnis. Ko trūksta, kas yra negerai? Netikiu, kad kažkuris iš šių politikų, nenorėtų miestui gero, nenorėtų miesto proveržio, miesto lyderystės, netikiu.

Gal esmė yra tame, kad Alytus neturi pamatinės vizijos ir matymo, kaip turi atrodyti ir į kurią pusę tvirtu žingsniu turėtų eiti, kadencija po kadencijos, kas ketveri metai laužydamas bet kokias atsirandančias abejones, kad pasirinktas kelias yra neteisingas. Nesvarbu, meras – konservatorius, socialdemokratas ar nepriklausomas, turi būti užbrėžti tokie pamatiniai miesto vizijos tikslai, kad niekam nekiltų abejonių juos keisti, pasirinkimui liktų tik kiekvieno savitas vadovavimo stilius.