Londono šurmulį į Alytaus ramybę iškeitusi 26-erių Andrija Petkevičiūtė įsitikinusi – gimtajame mieste jai pavyks įgyvendinti visus planus ir išpildyti svajones. Netolimoje ateityje ji tikrai sukurs vaizdo klipą savo dainai, gal net ne vienai, ateis laikas ir pačios režisuotam filmui, ir šeimai, dar vairuotojo pažymėjimui, tačiau šiuo metu ji visa galva pasinėrusi į kitą veiklą – lanko specialius kursus ir rengiasi išsvajotam darbui mokykloje.
Kai tik COVID-19 pandemija aprims ir karantino sąlygos leis, Andrija Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos, kurią pati baigė prieš septynerius metus, moksleivius Andrija pradės mokyti teatro ir kino režisūros paslapčių, pačios įmintų viename geriausių ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje, tituluojamame – Londono Middlesex universitete.
„Labai džiaugiuosi, kad Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos bendruomenė mane sugrįžusią taip šiltai sutiko, o mano svajonę – vesti teatro ir kino pamokas jaunimui – ne tik palaikė, bet ir suteikė galimybes. Tas pasitikėjimas labai veda į priekį, skatina nenuleisti rankų ir padaryti viską kaip galima geriausiai. Jaučiuosi, tarsi sugrįžusi namo“, – pasakoja Andrija ir prisipažįsta savo buvusios mokyklos nepamiršusi ir po jos baigimo – besimokydama Londone ir sugrįždavusi atostogų į Lietuvą, visada į ją užsukdavusi, ne tik pasilabinti su mokytojais, bet ir pravesti anglų kalbos pamokų mokiniams.
Juk būtent čia ir užgimė jos meilė kinui. 9-oje klasėje, bežiūrint įvairius filmus, ji vis dažniau save sugaudavo besidomint jų kūrybos procesu, užkulisiniu darbu, o 11-oje – jau lankė aktoriaus ir režisieriaus Roberto Šarknicko teatro pamokas ir sėmėsi režisūros žinių, sudalyvavo moksleivių kino edukacijos projekte „Kinobusas“. Gaudydama kiekvieną progą geriau pažinti kino pasaulį, Andrija žinojo, jog tai – ne pomėgis, o siekiamybė, nepaisant to, kad artimieji vis ragindavo pasidomėti „rimtesnėmis“ profesijomis.
Šiandien Andrija džiaugiasi susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nes pasaulį apraizgiusi COVID-19 pandemija leido suvokti – kada, jei ne dabar, grįžti į Alytų ir imtis savo planų bei svajonių?
„Londone man buvo gerai: nebuvau vieniša, turėjau draugų, jaučiau didelį palaikymą iš Lietuvoje likusių mamos ir močiutės, turėjau pastovų darbą, o ir atlyginimas buvo toks, kad galėjau sau leisti daug ką. Tik viduje jaučiausi tarsi įstrigusi, jaučiau, kad reikia pokyčių, lyg ir veikiu kažką, tačiau be prasmės… Esu kūrybingas žmogus, dirbti kavinėje barista buvo smagu, bet tik tiek… Pavasarį, prasidėjus karantinui, tos mintys neapleido dar labiau ir galiausiai apsisprendžiau – važiuoju namo“, – pasakoja Andrija.
Apie gyvenimą kuriame nors iš šalies didmiesčių, jauna mergina prisipažįsta, nė nesvarsčiusi – jai labai gerai ir Alytuje. Čia gyvena tėvai, miestas pasikeitęs, išgražėjęs, jame yra viskas, ko jai reikia – teatras, kino teatras, vyksta daug kultūrinių renginių (kai ne karantinas)… „Galvojau grįšiu, neskubėdama susidėliosiu mintis, fotografuosiu, skaitysiu knygas, užsiimsiu joga ir taip pamažu įsivažiuosiu, bet veiklos durys pradėjo vertis daug greičiau nei tikėjausi“, – šypsosi pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotraukos