Vaikus praradusi moteris patikėjo Kalėdų stebuklu ir gavo didžiausią dovaną

Vaikus praradusi moteris patikėjo Kalėdų stebuklu ir gavo didžiausią dovaną 1
Asociatyvi nuotrauka.

27-erių Jūratė Kisieliauskaitė nežinojo, kas yra laiminga vaikystė, jai teko išgyventi košmarą, kai iš jos buvo atimti du mažamečiai vaikai. Ji net bandė prieš save pakelti ranką ir tik laimingo atsitiktinumo dėka šiandien ji žvelgia į pasaulį laimingos mamos ir moters akimis. O pati didžiausia šių Kalėdų dovana jai – apkabinti savo vaikus ir leisti šventes kartu su šeima, kuri dar niekad nesijautė tokia laiminga.

Sunki vaikystė ir ankstyvas suaugusiųjų gyvenimas

Lazdijų rajone gyvenančios Jūratės istorijos šaknys slypi dar jos vaikystėje. „Mano pačios vaikystė buvo sunki. Tėvai mėgo pakilnoti taurelę, o šeimoje augo 11 vaikų. Mačiau daug smurto tarp brolių, pati ne kartą esu nuo jų gavusi, mušdavo ir mano vaikus. Mama nuo brolių smūgių patyrė net kaulų lūžių. Auginom vieni kitus ir matėm netinkamą tėvų pavyzdį. Turėjom ūkį prižiūrėti. Kai pritrūkdavo valgyti, prašydavom kaimynų arba su seserimis naktimis eidavom iš jų daržų daržovių vogti. Net neįsivaizdavau, kad taip gyventi yra nenormalu. Man ėmė rūpėti draugai, linksmybės, bėgdavau iš namų, dažnai nelankydavau mokyklos, kol iš viso ją mečiau. Vėliau ją baigiau neakivaizdžiai, bet jau laukiausi“, – pasakojo moteris.

Jai teko išgyventi ir trijų brolių netektį – du dar būdami vaikai sudegė namus supleškinusiame gaisre, o vienas mirė po sunkios ligos.Po nelaimės daugiavaikei šeimai buvo skirtas socialinis būstas, tačiau, kaip teigė pašnekovė, koks ten būstas, veikiau lūšna.

Būdama vos šešiolikos ji pradėjo gyventi suaugusiųjų gyvenimą, septyniolikos jau turėjo sugyventinį, nuo kurio netikėtai pastojo. „Draugavome kelis metus, tačiau kai sužinojo, kad laukiuosi, mane paliko, nepripažino, kad tai jo vaikas. Po mergaitės gimimo mano gyvenime greitai atsirado kitas vyras. Tikėjausi, kad jis užpildys tą tuštumą, užliūliavo mane savo dėmesiu ir vėl nuo jo pastojau. Žadėjo man aukso kalnus, kad tuoksimės, kad gyvensim atskirai nuo tėvų ir auginsim vaikus, bet iš jo pažadų teliko pelenai. Jis irgi mėgo išgėrinėti, vėliau sakė, kad vaikas ne jo. Galiausiai prisiteisiau iš antrojo vaiko tėvo alimentus. O iš pirmo vaiko tėvo jų neieškojau, nes buvau jo įbauginta“, – pasakojo  pašnekovė.

Rūpėjo draugai, linksmybės, alkoholis ir vyrai

Šiuo metu Jūratės pirmagimei – aštuoneri, o sūnui – septyneri. Ji prisipažino, kad vienai auginti juos buvo be galo sunku, kad labai slėgė ir finansinis nepriteklius, kurį dar labiau gilino alkoholiui gyvenimą pašventę jos tėvai ir du broliai. Už gautus vaikų pinigus – 500 litų per mėnesį –teko išlaikyti ne tik savo vaikus, bet ir girtaujančius artimuosius. Ne kartą būdavo dienų, kai ant stalo neturėdavo net duonos kąsnio.

Kiek lengviau atsikvėpti dviejų vaikų mama galėjo, kai gavo socialinį būstą ir į jį persikėlė gyventi su atžalomis. Jame moteris gyvena jau ketverius metus. Tačiau net ir tada Jūratei rūpėjo draugai, linksmybės, alkoholis ir vyriška kompanija.

„Nors ir gėriau, vaikai visada buvo aprengti ir pavalgę. Jiems netrūko nieko. Dažnai juos palikdavau savo mamai ir nežiūrėdavau, ar ji blaiva“, – teigė moteris.

Jūratę nuolat lankė socialinė darbuotoja, kuriai ne kartą tekdavo meluoti, neįsileisti į namus, slapstytis.

Galiausiai jos gyvenime atsirado Donatas, vyras, kurį pamilo. Jis važinėja dirbti į užsienį. Buvo periodas, kai jie buvo išsiskyrę.

Netinkamai jos kaip motinos rodomas pavyzdys vaikams privedė iki pirmojo jų atėmimo keturiems mėnesiams.

Vaikus atėmė du kartus

Tąkart Jūratė su draugais ir kaimynais šventė savo gimtadienį, kuriame neapsieita ir be svaigiųjų gėrimų. Atvažiavusi socialinė darbuotoja ją rado neblaivią, o iškviesti policijos pareigūnai jai nustatė sunkų girtumo laipsnį. Vaikus išsivežė Jūratės sesuo, o vėliau jie buvo perduoti laikinųjų globėjų atsakomybei.

„Tąkart dangus su žeme maišėsi, naktimis negalėjau užmigti, vis galvojau apie savo vaikus, jų ilgėjausi ir išsiverkdavau į pagalvę. Apėmė depresija, teko važinėti pas psichiatrą. Tačiau supratau, kad kitaip nebus ir privalau kažkaip tvarkytis savo gyvenimą“, – pasakojo Jūratė.

Jai pavyko savo vaikus susigrąžinti po keturių mėnesių. Moteris galvojo, kad šio įvykio jai užteko visam gyvenimui, tačiau bėgant laikui viskas užsimiršo ir ta pati istorija vėl pasikartojo jau po kelių mėnesių.

Tąkart ji net buvo užsikodavusi nuo alkoholio, tik tai veikė vos du mėnesius. Pasak Jūratės, tam didelę įtaką darė jos draugai, skatinę išlenkti tik taurelę, sakydami, kad nieko blogo nenutiks. Viename vakarėlyje jai net paslapčia į gaivųjį gėrimą buvo įpilta svaigalų.

Tą dieną, kai iš Jūratės buvo paimti vaikai antrą kartą, ji svečiavosi pas kaimynus ir taip pat nevengė svaigiųjų gėrimų. Po vaikų paėmimo ją apniko depresija, ji net nenorėjo gyventi ir nusprendė prieš save pakelti ranką. Tąkart po ranka pasipainiojo raminamieji. Laimei, į namus laiku atvyko vaiko teisių tarnybos mobilioji komanda ir Jūratė buvo išgelbėta. „Jeigu ne mobili komanda, turbūt manęs šiandien čia nebūtų. Jie iškvietė man gydytojus, kurie ligoninėje išplovė man skrandį. Atsimenu, kaip manęs klausė, ar noriu gydytis, ar kristi į dugną dar žemiau. Pasirinkau kibtis į gyvenimą. Priešaky laukė metų laiko reabilitacijų ir gydymo procesas“, – pasakojo moteris.

Vaikus atgavo po metų

Jai teko įveikti depresiją, nuolat vartoti vaistų, gyventi atsiskyrus nuo aplinkinių priklausomybių reabilitacijos bendruomenėje. Savo vaikų tąkart nematė pusę metų, tik pro retą jiems leisdavo paskambinti.

„Galiausiai man pasidarė per sunku tokį ilgą laiką nematyti vaikų, tad centro direktorei pasakiau, kad noriu susitikti su vaikais arba tiesiog išeinu. Globėja man atvežė vaikus, su jais praleidau dvi kalėdinio laikotarpio savaites. Su jais man buvo taip gera“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad kiekvienas išsiskyrimas su atžalomis būdavo labai skaudus. Juos būdavo sunku atplėšti nuo motinos.

Netikėtai Jūratę pasiekusi žinia apie tėvo mirtį ją taip sukrėtė, kad teko išgyventi dar vieną depresinį atkritį. „Laimei, kad gyvenau centre, nes gal vėl būčiau pradėjusi gerti. Labai mylėjau savo tėtį ir man buvo didelis šokas. Vėl ėmė kamuoti mintys apie savižudybę, tačiau šalia visuomet buvo pagalba. Dabar galvoju, kad tie reabilitacijos centre praleisti metai buvo verti“, –įsitikinusi moteris.

Gražiausia Kalėdų dovana – šeima

Vaikai į motinos namus ir glėbį sugrįžo šių metų rugsėjo vidury, o kartu su jais – ir mylimas vyras.Ir išties, įėjus į butą, pasitinka jauki šiluma, nors aplinka kukli, tačiau visur tvarkinga. Kampe papuošta ir nedidelė Kalėdų eglutė.

„Labai džiaugiuosi blaiviu savo gyvenimu, susigrąžintais vaikais ir mylimu žmogumi. Trejus metus buvome išsiskyrę, bet visada palaikėme ryšį, bendravome. Vėl esam kartu, nes mylim. O pati gražiausia šių metų Kalėdinė dovana man – kad visa šeima esame kartu. Tai tikras stebuklas. Daugiau man nieko netrūksta. Dabar žinau, kad didžiausia vertybė yra šeima“, – švytinčiomis akimis kalbėjo Jūratė.

Ji turi ir naujų ateities planų bei siekių – susirasti darbą, tad labai tiki, kad ateinantys metai jai bus sėkmingi ir tarsi naujas gyvenimo lapas.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities skyriaus mobilios komandos psichologė Romalda Stasionienė:

„Jūratės šeima – viena pirmųjų, kurioms teikė pagalbą Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobili komanda. Turėjom informaciją apie šeimą, kad motina nebendrauja su specialistais, neįsileidžia jų, elgiasi agresyviai, girtauja, nesirūpina vaikais. Mūsų laukė uždavinys – suprasti vidines šių problemų priežastis.

Pamatėme moterį, kuri neturi į ką atsiremti gyvenime, vyruose ieško paramos, skausmą malšina alkoholiu, o draugijos ieško prie išgertuvių stalo. Moterį kamavo abstinencija, sielvartas ir kaltė dėl prarastų vaikų, galvoje tvinksėjo mintis nusižudyti, o telefone pypsėjo žinutės garsas, kviesdamas palengvinti kančią rytine taurele. Tą minutę supratome, kad čia ir dabar mes turime būti atrama Jūratei, neleisti jai grimzti užmarštin ir parodyti jai galimybes. Pirmasis Jūratės žingsnis buvo atsakymas į mobiliosios komandos žinutę: „Nusprendžiau keisti savo gyvenimą“. Tada sekė ligoninė, tolesnių nelengvų sprendimų paieškos kartu su mobilia komanda ir sesers šeima. Jūratė ryžosi psichosocialinei reabilitacijai bendruomenėje. Neseniai mus nudžiugino Jūratės skambutis. Moteris pasidžiaugė gyvenimo permainomis ir padėkojo mums už tuometinę pagalbą. Susižvalgėme šypsodamiesi: mūsų darbas turi prasmę.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.