Kovo mėnesį bus metai, kai Lietuvoje galioja prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytos įstatymų pataisos, reglamentuojančios socialinių, dar vadinamųjų budinčių, globėjų veiklą. Tai viena iš daugelio priemonių įgyvendinant ambicingą tikslą – iki 2020-ųjų šalies globos įstaigose turi nelikti vaikų.
Kol dauguma miestų ir rajonų skambina pavojaus varpais, esą budinčių globėjų, kurie galėtų pasirūpinti be tėvų globos likusiais vaikais, kol šie galės sugrįžti į namus arba jiems bus rasti nuolatiniai globėjai, labai trūksta, Alytus jų stygiumi nesiskundžia.
Vaikams, kuriems tėvų namuose tampa nesaugu, šiandien pagalbos ranką pasiruošusios ištiesti penkios moterys. Anot Alytaus vaikų globos namų Socialinių programų koordinatorės Daivos Žemaitaitytės, besirūpinančios socialinių globėjų paieška, jų bei įtėvių rengimo programos vykdymu, netrūksta ir norinčių prisijungti.
Alytuje socialiniam globėjui, nepriklausomai nuo globojamų vaikų skaičiaus, mokama mažiausiai 400 eurų per mėnesį. „Tai daugiau negu darbas ir nesvarbu, kokią sumą pinigų jis begautų, visais atvejais ji bus tik simbolinė“, – įsitikinusi D. Žemaitaitytė.
Globoja po du vaikus
Viena iš penkių socialinių globėjų alytiškė Paula Stephens į susitikimą atvyksta nešina automobiline kėdute, kurioje – 7 mėnesių mergaitė, kitą – ketverių metų, ankstų rytą ji jau nuvežusi į darželį. „Būname visada kartu, neturiu jos kam palikti“, – rengdama mažylę sako moteris.
Netrukus prie mūsų prisijungia ir dar dvi – Aldona Sadauskienė bei Judita Gaisrienė, kurių namuose, Dauguose, šiuo metu gyvena po du iš biologinių tėvų paimtus vaikus. Aldona rūpinasi trejų berniuku ir pusantrų metų mergaite, Judita – 3-ejų bei 4-erių metų sesutėmis. Judita šiuo metu siekia nuolatinės mergaičių globos, o Aldona nenustoja varstyti gydytojų kabinetų durų, mat jos globojama mergaitė silpno imuniteto, dažnai serga.
„Be tėvų likusiam mažyliui svarbiausia ne nuolat besikeičiantys globos namų darbuotojai ar krūvos žaislų, ne „geraširdžiai“, atvažiuojantys į jį paspoksoti ir atvežantys maišus dovanų, o tos vienintelės rankos, ant kurių jis galėtų jaustis saugiu, turėtų kuo pasitikėti“, – sako 23-erius metus Alytaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose išdirbusi J. Gaisrienė.
Išsiskirti nelengva, kai kyla abejonių
Pašnekovės vieningai tvirtina, kad su keletą mėnesių prižiūrėtu mažyliu išsiskirti nebūna sunku, jei tikrai žinai, kad jis sugrįžta į saugią aplinką – jo tėvai suvokė savo klaidas ir išties pasikeitė, tačiau, jei viduje kirba bent menkiausia abejonė – išsiskyrimas nėra lengvas.
„Žinoma reikia to pereinamojo laikotarpio įprasti, tačiau suvokiu, kad atlikau pareigą, daviau vaikui tai, ką galėjau ir privalėjau duoti, jis grįžta pas savo tėvus ir tiesiog taip turi būti“, – tikina A. Sadauskienė ir prisipažįsta vieną mažylį į biologinių tėvų namus išlydėjusi neramia širdimi, jos nuomone, mama dar nebuvo pasirengusi jo susigrąžinti, nors visas Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų iškeltas sąlygas ir buvo įvykdžiusi.
Anot D. Žemaitaitytės, neretai biologinių tėvų situacija būna gana sudėtinga: jie lyg ir nori susigrąžinti atžalas, tačiau nerodo daug iniciatyvos, juos reikia nuolat raginti imtis realių veiksmų, dažnai būna priešiškai nusiteikę socialinių globėjų atžvilgiu.
„Socialinių globėjų namai – ne valstybiniai vaikų globos namai, į kuriuos aplankyti paimto savo vaiko gali atvykti kada sugalvojęs ar prisiminęs. Su socialiniais globėjais privalai palaikyti ryšį, derinti susitikimus, jų laiką ir tai tėvams sukelia nemenką šoką, nepasitenkinimą. Jie supranta, kad reikės gerokai pasistengti norint susigrąžinti vaikus“, – tikina D. Žemaitaitytė.
Ne darbas, o gyvenimo būdas
Pasak pašnekovių, apsispręsti tapti socialinėmis globėjomis joms nebuvę labai sunku, nes veikla artima, be to, priimti sprendimą padėjo ir tai, jog Alytuje ją koordinuoja ilgametę patirtį vaiko teisių apsaugos srityje turinti D. Žemaitaitytė, kuriai negaili šiltų žodžių. Savo rūpinimąsi kitais jos įvardija kaip gyvenimo būdą, kitaip, esą, tiesiog būti negali.
P. Stephens iš JAV į Alytų atvyko 1994-aisiais ir aktyviai įsitraukė į labdaros fondo „Vilties takas“ veiklą – rūpinosi mažesniuose Lietuvos miestuose ir kaimuose gyvenančių vaikų gerove. Ji jau 17 metų bendradarbiauja su Alytaus vaikų globos namais. „Kiekvienas privalome padėti tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos“, – sako ponia Paula, kuri iki šiol dalyvauja įvairioje labdaringoje veikloje, be to, yra vieno globos namų auklėtinio nuolatinė globėja.
A. Sadauskienė užaugino tris savo vaikus, o prieš dešimtmetį tapo nuolatine dviejų sesučių globėja. „Neįsivaizduoju gyvenimo be vaikų šurmulio, mūsų namai visada buvo ir iki šiol yra jo pilni. Ir pats nepasensti žmogus, kai aplinka tokia“, – šypsosi moteris.
J. Gaisrienė 38 metus dirbo pedagoginį darbą, ne vienas Daugų senolis jos nukaršintas. „Savi vaikai užauginti, sėdėčiau viena ir regresuočiau. Taip, skintis kelią į sužaloto vaiko širdį yra labai sunku, bet nėra didesnio malonumo, kaip matyti teigiamus jo pokyčius – savo darbo rezultatus“, – sako ponia Judita. – Kartais pasvarstau, kad tikriausiai mano gyvenimo misija tokia – gimiau tam, kad save atiduočiau kitiems. Visą laiką man Dievas viską sudėliodavo taip, kad atsidurdavau situacijose, kai kažkam reikia mano pagalbos“.