Šešios unikalios vietos Dzūkijoje, kurias verta aplankyti dar šią vasarą

Dzūkijos nacionalinis parkas gamtos apdovanotas ne tik ypač retų augalų bei įvairių gyvūnų gausa, tačiau ir keliomis unikaliomis vietomis, kurių nerasite niekur kitur, tik čia, vaizdinguose Varėnos krašto miškuose. Tiesa, smėlio kopas galima pamatyti šalies pajūryje, tačiau įsitikinsite – vienoks jų vaizdas šalia Baltijos jūros ir kitoks Marcinkonių kaimo gyventojų daržuose.

Per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį tekančios Ūlos puošmena – vaizdingieji Mančiagirės skardžiai tarp Mančiagirės ir Zervynų kaimų. Lengvai įsigriauždama į smėlio kopas, upė čia suformavo siaurą kanjonišką slėnį, kur kone kiekviename posūkyje atsiveria įspūdingiausi vaizdai. „Baigę kelionę žinosite, ką reiškia pavargti nuo grožio“, – sakoma apie šią vieną gražiausių Ūlos atkarpų.

Mančiagirės skardžiai. © pamatykLietuvoje.lt nuotr.

Netoli šio slėnio medžių paunksmėje slepiasi ir stebuklingoji „Ūlos akis“ – kylantis šaltinis tarp Mančiagirės ir Žiūrų kaimų. Tai – 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje esanti versmė, kurioje nuolat kunkuliuoja ir gana įspūdingai atrodo vandens srauto į viršų keliamas smėlis. Duburyje susitelkęs vanduo pro žemiausią kraštą išteka į Ūlą.

„Ūlos akies“ vanduo gėlas, skaidrus, turintis geležies prieskonį, minkštas, silpnai šarminis, su mažu deguonies ir mineralinių medžiagų kiekiu. Vietiniai nuo senų laikų jį vartoja gėrimui, nes mano, kad padeda nuo visų ligų – ypač pasemtas tik saulei nusileidus.

„Ūlos akis“. www.gamtosritmu.lt nuotr.

Skerdzimų pieva– tai Skroblaus upelio, tekančio tarp Puvočių ir Trasninko kaimų, slėnio užpelkėjusi salpa. Pieva, auganti Kapiniškių kaime, biologiniu požiūriu yra vertingiausia viso slėnio vieta, nes pasižymi didele augmenijos įvairove. Čia auga pelkinė uolaskėlė ir dvilapis purvuolis, žvilgančioji riestūnė ir dvi gegūnių rūšys. Saugiai peri gervės, pievinė lingė bei griežlės.

„Skerdzimų pieva“. © pamatykLietuvoje.lt nuotr.

To paties Skroblaus slėnio dugne ir šlaituose gausu tyro vandens šaltinių, vienas jų – vadinamasis „Bobos daržas“, kuris yra Skroblaus upelio ištakos, o vanduo srūva iš žemės gelmėse pradingstančio urvo ir yra paskelbtas hidrogeologiniu gamtos paminklu. „Bobos daržo“ vanduo yra gėlas ir skaidrus, vidutinio kietumo, be geležies, nitritų ir amoniako, todėl yra geriamas.

„Bobos daržas“. www.gamtosritmu.lt nuotr.

Smėlio kopomis gali didžiuotis ne tik Lietuvos pajūris, bet ir Marcinkonių kaimas. Jo pakraštyje esanti Gaidžių kopa (arba Klonių kalnas) – tokia pat kaip pajūryje, vėjo supustytas smėlio gubrys. Dzūkijos šiluose žemyninės kopos tęsiasi dešimtis kilometrų, bet visos jos nejudrios, o Gaidžių kopos smėlis dar „gyvas“ – slenka ir kovoja su augalais dėl vietos, įsitvirtina marcinkoniškių daržuose.

Gaidžių kopa. www.gamtosritmu.lt nuotr.

Čepkelių raisto tolimiausiame šiauriniame iškyšulyje netoli nuo Lynežerio kaimo tyvuliuoja nedidelis Lygučio ežeras. Kuo jis ypatingas? Tyvuliuoja jis ne visada, mat kai kuriais metais, vasaros pabaigoje, pristigęs jį „maitinančio“ pelkės vandens, ima ir išdžiūsta. Pasitaiko, jog kelis metus iš eilės Lygutis būna išdžiuvęs, jo dugne suželia žolė, tačiau naujas potvynis jį vėl paverčia tikru ežeru.

Lygučio ežeras. Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos nuotr.
Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *