Gruodžio pradžioje visos Lietuvos kino teatrų ekranus nušvietė ypatingas reiškinys – pirmasis lietuviškas 3D filmas. Režisieriaus Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“ – tai psichodelinė pasaka apie vieną XIX a. vasaros dieną gaivališkoje Dzūkijos gamtoje. O žiūrovams – galimybė iš gruodžio tamsos ir šalčio pabėgti į atgaiva ir paslaptimis alsuojančią vasarą lietuviškame kaime. Čia pasaulėjauta vis dar persmelkta mitinio mąstymo ir žmonės gyvena darnoje su gamta, tačiau į kasdienybę jau skverbiasi modernybė.
Alytuje ir Varėnoje gruodžio 9 d. vyks susitikimai su filmo kūrybine grupe.
Po premjeros Vilniuje žiūrovų paklaustas kokio žanro filmą norėjo sukurti, režisierius D. Narkevičius teigė, jog į jokį žanrą netaikė, kad žanrinio kino kurti nenorėjo. Tačiau dar kartą paklaustas, ką įrašytų į tą kino teatrams būtiną žanro langelį atsakė: „Jei būtinai reiktų pasakyti, koks žanras, tai siaubo.“
Tą patį vakarą šviežiais įspūdžiais dalijosi šiuolaikinio meno, kino ir platesnio kultūros lauko bendruomenės atstovai.
Kompozitorė Lina Lapelytė: „Man šitas filmas yra šedevras. Aš nespėjau kažko iš jo tikėtis, išskyrus tai, jog „Čiulbantis siela“ yra Deimanto Narkevičiaus naujas kūrinys. Manau, kad tai – tiesiog genialus kūrinys, kuris kalba labai daug apie mūsų tapatybę, bet kartu apie viską – ir gyvenimą, ir mirtį. Aš tiesiog esu aukštumoj. Džiaugiuosi, kad atsiranda tokių meno kūrinių, tokių kino darbų.“
Menininkė Monika Dirsytė: „Labai netikėtas filmas lietuviškam kontekste. Esu sužavėta to, koks filmas yra originalus ir unikalus. Rekomenduočiau visų pirma kiekvienam lietuviui, nes jis labai giliai paliečia esmę pačio žmogaus, lietuvio. Šis filmas grąžina prie šaknų, to ką mes galbūt esam pamiršę, nors tai yra mumyse. Su tokiu jausmu išeinu, ir kaip tik labai geras laikas prieš Kalėdas žiūrėti tokį filmą.“
Kino prodiuserė Marija Razgutė: „Atėjau pažiūrėti antrą kartą. Pirmą kartą žiūrėjau prieš dvi savaites Taline, po ilgos dienos ir daug susitikimų ir filmas mane užbūrė. Pasijutau, ne kaip režisierius sakė, siaubo, bet mistinėj pasakoj. Kai filmas baigėsi, aš atsipeikėjau ir supratau, kad nežinau, ar pamačiau filmą, ar tiesiog buvau toj patirty, kuri man be galo patiko, labai įtraukė ir perkėlė į kitą dimensiją. Norėjau ateiti dar kartą pažiūrėti, ką galbūt praleidau, ir labai džiaugiuosi, nes sekiau istoriją, dar kartą įsiklausiau į folklorą, į kompozitoriaus muziką ir man atsivėrė dar antras bei trečias klodai.“
Laidų vedėjas, klimatologas Silvestras Dikčius: „Labai įtraukė ta magija ir magiškas mąstymas. Pats siužetas labai gerai atliepia Dzūkijos miškus ir 3D vaizdas kėlė jausmą, kad ten ir esu tuo metu. Veiksmas, kuris vyksta prieš maždaug 120 metų viso filmo metu kėlė mintis apie tai, kiek mes pasikeitėme gyvendami miestuose. Dabar galvojame visiškai kitaip. Maginis mąstymas yra išlikęs, bet yra visiškai kitoks. Didžiausią įspūdį ir paliko tas kasdienis žmogaus mąstymas persmelktas tokio galvojimo, santykio su gamta, kitokio santykio su mirtimi nei turime dabar.“
Kartu su filmu žiūrovams buvo pristatyta kompozitoriaus, jaunosios kartos audiovizualinio meno kūrėjo, Mišos Skalskio sukurto pasakiško filmo garso takelio vinilinė plokštelė. „Norėjau, kad garso takelis kuo arčiau suliptų su aplinkos garsais, taip vadinamu „foliu“ (foley). Siekiau dvejopo jų santykio, kai tampa neaišku, ar tai, ką girdi žiūrovas, yra muzika, ar gamtos garsai.“ – apie garso takelio idėją pasakoja filmo kompozitorius. Tai puikiai derėjo su režisieriaus vizija: „Manyčiau, tai, apskritai, yra filmo ideologija. Labai norėjosi, kad filme – tiek garsuose, tiek vaizduose – atsirastų vietų, kurios atrodytų, lyg tai nebe kūryba, o organiškas darinys, kur kultūra susilieja su natūra.“
Daugiau informacijos apie filmą ir susitikimus čia.