Kavinių pasirinkimas Alytuje ir rajone nėra ypač didelis, jokių įmantrių restoranų nerasi, nes žmonės čia mėgsta valgyti sočiai ir paprastai. Liaudiškai kalbant – ūkiškai. Ir nėra išrankūs, kur tai daryti, tad kavinė degalinėje stebina nebent atvykėlius iš kitur.
Jei įprasta, kad šiuolaikinėse degalinėse dažniausiai gauni hotdogą, keptus ar šildytus sumuštinius, vienur dar net šviežias spurgas, štai Alytaus „Stateta“ įsikūręs visas restoranas su baltomis staltiesėmis. Tiesa, 90 proc. alytiškių pakviesti į „Ogirę“ net nesuprastų, kur važiuoti, nes niekas šios vietos taip nevadina. Reikia, kaip sakiau, ūkiškai, kviest į degalinę cepelinų.
Nors kavinė degalinės pastate, čia tikrai labai graži aplinka – nemažai visokių dekoracijų, norintiems valgyt vėsiau – yra stalai lauke, norintiems prisidengt nuo saulutės, pastatyta pavėsinė, net vaikų žaidimų aikštelė yra.
Darbo dieną per pietus užimta beveik pusę staliukų, o žmonės prie jų vis keičiasi. Daugiausiai, tai čia prie sunkaus darbo pratę vyrai. Ne Rotušės aikštė, kur valgymo įstaigose šmėžuoja panelės iš bokšto pasipuošusios kostiumėliais, čia paliekami pinigai tiesiogine žodžio prasme uždirbami sunkiu prakaitu.
Ant kiekvieno stalo – iškart palikta po porą įlaminuotų ir tikrai jau gerai nučiupinėtų meniu. Pasirinkimas – atrodo tikrai labai platus, bet kai pasigilini, tai supranti, kad visur gausi tą patį mėsos gabalą tik su lydytu sūriu arba be jo.
Užsisakome dienos sriubos – barštukų ir bedam pirštu į tai, ko daugiausiai matome ant kitų staliukų: XXL cepeliną ir dičkio pietus. Vien pavadinimai ko verti!
Atneša barštelius – už 2 eurus gauname vandenyje ištirpintą sultinio kubelį su marinuotais burokėliais, bulvėmis ir morkomis. Nors riebaliukas ir plaukioja sriubos paviršiuje, bet iš tiesų – tai tik tolimas miražas. Iš tiesų, skonis nėra blogas – tokia lengva vandeninga sriuba pabalinta grietine prieš karštą patiekalą.
Neilgai trukus atkeliauja ir mūsų pagrindiniai patiekalai – mano močiutė tokias lėkštes vadindavo skirtomis žuvies patiekalams, bet dabar per ją visą tįso ne koks lynas, bet cepelinas. Liniuotės neturėjau, bet cepelinas pats buvo gero sprindžio dydžio, manau virš 20 cm ilgio ir skęstantis padaže grietinės spirgučių padaže.
Dičkio pietūs taip pat nenuvylė kompaniją man palaikiusio dičkio – gruzdintų bulvyčių kalną dengė apkeptos riebios šoninės gabalai, viskas užpiltas jų neva barbekiu padažu ir gausiai apibarstyta pjaustytais pomidorais ir marinuotais agurkais. Nesu gyvenime mačiusi tokio patiekalo, toks jausmas, kad kartą virėja norėdama apraminti išalkusio sutuoktinio skrandį ėmė ir sumetė ką turėjo po ranka, tad taip gimė naujas receptas.
Dabar apie skonį. Cepeliną pjaustant įstrigo peilis. Lipnus, o galai kietoki, su mažokai druskos (bet čia pataisoma). Žodžiu, ne dydyje esmė, sako moterys prie burbuliukų. Tai ir čia tiktų tas posakis, tik jau reikėtų sakyti, kad dydyje yra esmė. Mažesnis cepelinas būna puresnis, minkštesnis. Jau kai atkeliauji iki įdaro, situacija pasikeičia, tarkiai tampa minkštesni nuo įsigėrusios mėsos sultinio ir skonis jei ir nėra idealus, bet tikrai neblogas.
Dičkio pietūs kaip ir atrodė, tokie ir buvo – visi ingredientai apvolioti rausvame padaže, maistas sotus, riebus ir patenkina visus skonio receptorius. Šoninė tikrai labai riebi, jei tai patinka, agurkai maloniai rūgštūs, pomidorai parduotuviniai be skonio ir labai daug daug bulvyčių fri.
Pridėjus dar vieną didelį, vieną mažą giros pietukai kainavo 21,50 Eur. Cepelinas – 7,5 Eur, dičkio pietūs – 8 Eur. Degalinėje. Vilniuje pilies gatvėje populiarioje tinklinėje etno patiekalų kavinėje cepelinai kainuoja 6,95 Eur. Tai tiek.
Vertinimas:
- Aplinka 😀 😀 😀 😀 😀
- Maistas 😀 😀 😀 😀
- Kainos 😀 😀 😀
- Aptarnavimas 😀 😀 😀 😀 😀
