„Jie visada elgdavosi ne taip, kaip kiti: klausė ne tos muzikos, mūvėjo ne tuos džinsus, kalbėjo per garsiai, dainavo per drąsiai. Jie apskritai galvojo per daug! Tai, ką padarė šie žmonės (red. Arnoldas Lukošius, Aidas Giniotis, Arūnas Valinskas, Saulius Urbonavičius-Samas, Oskaras Koršunovas, Algis Ramanauskas, Algirdas Kaušpėdas), kurdami, pankuodami, nešdami laisvės vėliavą, yra neįtikėtina ir žavu“, – teigia žurnalistė, rašytoja Rita Valantytė ir kviečia į knygos „Laužytojai“ pristatymo renginį vasario 10 d. 17 val. Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2).
Pavadinimas „Laužytojai“ autorei kilo klausantis „Pink Floyd“ albumo The Wall. Kažkada, vos prieš trisdešimt metų, gyvenome visai kitoje realybėje – už geležinės uždangos, sienos, kurią reikėjo sugriauti. O kas gali griauti tarsi nepastebimai ir, atrodytų, gana nekaltai, jei ne muzika, teatras, knygos, televizija.
„Laužytojai“ – tai kūrėjai neformalai, kurie nebuvo atviri, sąmoningi disidentai, jie veikė labiau nesąmoningai, paveikti Vakarų kultūros ir jos principų. Tada būdami dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai jie nešė žinią apie kūrybos, vidinę individo laisvę, o tokie pasaulietiškai mąstantys žmonės buvo pavojingi sovietams. Neformalūs vėlyvojo sovietmečio (1980–1991) lyderiai – nenuoramos ir neprisitaikėliai – kūrė ir elgėsi kitaip, maištingai, pasikliaudami intuicija, o ne tuomete sovietine ideologija. Vis dėlto daugelis jų savo senelių ir tėvų istorijas (dauguma senelių buvo ištremti, o tėvai įbauginti) sužinojo tik Sąjūdžio laikais ar net vėliau.“
Knyga sudėliota iš nedidelių istorijų-etiudų, kurie atskleidžia ne tik tuometį žymių žmonių gyvenimą, bet ir to meto subkultūras (pankų, hipių, montanų ir t. t.), viešų institucijų (mokyklos, armijos ar psichiatrijos ligoninės) nerašytas taisykles bei daugelį subtilių ar sovietų laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų (tokių kaip blatas ir pan.).
„Prieš tampant piešėju man teko pabūti eiliniu bendrajame būryje: visada kruvinos kojos nuo kerzinių batų, kojinės draudžiamos, apsivyniodavome pėdas autais. Kai būdavo naktinis nariadas*, turėdavai skusti bulves visą naktį. Įėjęs į virtuvę įjungi šviesą, o ten pasipila milijonai tarakonų – tokia juoda siena. Pati valgykla – milžiniška arklidė, o šalia iškasta didelė duobė, kur suversti rauginti kopūstai. Tu įšoki ten su batais ir šakėmis jų prikrauni, o vėliau visi tai valgo. Viskas kaip siaubo filme – tik tris kartus baisiau. Diena prasideda 6 valandą ryto: kol dega degtukas, visi turi būti apsirengę ir sustoti į eilę. Jei nespėji, iš karto eini plauti tualetų, skusti bulvių per naktį arba visi daro atsispaudimus, ar bėga daug ratų tomis suvarytomis kojomis. Gal mūsų padalinyje buvo truputį geriau, nes mes dar kažko mokėmės: Morzės abėcėlės, aparatų pajungimo ir kitų karinių reikalų.“ (Armijos siaubai, ištrauka iš knygos „Laužytojai“)
Sovietmečiu materialūs daiktai nebuvo paprasti daiktai, kurių dabar galime įsigyti bet kuriame prekybos centre. Tai buvo svajonės išsipildymas, protestas, laisvės simboliai. Pavyzdžiui, džinsai ne tik kieta, bet ir protestas prieš tuometę pilką sistemą. Daugelis vyresnių žmonių savo rūsyje ar sandėliuke dar ir dabar turi užsilikusių senų daiktų: plokštelių, kasečių, knygų… Tai kelia sentimentų, primena jaunystę, todėl dažnai nelengva su jais atsisveikinti ir tiesiog išmesti.
„Šioje knygoje norisi tapyti rašant, kad skaitant būtų užuodžiami mediniai mokyklos suolai, matomos atsilupusios baseino plytelės ar girdimas gitaros brązgėjimas sandėliuke. Žodžiu, nusikelti į tuos laikus, kai visko trūko ir visko norėjosi, o ore tvyrojo nuotaika, kad netruks įvyks kažkas didelio ir nesustabdomo.“
Autorė apie save:
„Gimiau 1981 metais Sovietų Sąjungoje, o konkrečiau – Naujoje Akmenėje. Kai buvau ketverių, persikraustėme į Klaipėdą. Mama pasakojo, kad tais laikais sklandė juokelis: „Jei užlipsi ant „Klaipėdos“ viešbučio stogo, pamatysi komunizmą.“ Mamai taip ir neteko ten atsidurti, nes tada į šio viešbučio prieigas ne kiekvienas mirtingasis galėjo papulti. Bet mes komunizmą pamatėme iš labai arti komunaliniame bute, kur nebuvo jokio privatumo: bendra virtuvė, bendras tualetas, bendra vonia… O kokia marga kiemo publika: lietuvių ir rusų vaikai, jūreiviai, girtuokliai, mokytojai… Priešais namus stovėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kur nuolat kaukė greitoji, atveždama nelaimėlius, ten ir mes, vaikai, savarankiškai prisistatydavome į priimamąjį, jei iškrisdavome iš medžio ar ką nors prasiskeldavome. Užaugome su raktais ant kaklo, be mobiliųjų telefonų. Nors man, tada vaikui, sovietmetis nekelia šviesiausių prisiminimų, jo ir nedemonizuoju – būta ir gražių dalykų.
Santvarka pasikeitė, tapome laisvi ir dideliais žingsniais einame pirmyn. Man laisvė siejasi su atsakomybe už save ir pasirinkimo galimybe. Taip, demokratija nėra tobuliausia valdymo forma, bet tai geriausia, ką kol kas žmonija išrado formuodama nepriklausomų valstybių pagrindus.“
„Laužytojus“ prakalbinusi Rita Valantytė į susitikimą kviečia tiek jaunimą (kuriam įdomu sužinoti daugiau), tiek vyresniąją skaitytojų kartą (kurie atmena tuos laikus ir gali pasidalinti prisiminimais), tiek visus, norinčius išgirsti autentiškus fragmentus iš knygos apie tuometinę sistemą, kuri niekaip nesugebėjo „parklupdyti“ laisvės, degančios širdyse TŲ – kovojusių prieš Sovietų sąjungos represijas įvairiais būdais.
Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos informacija