Kalėdinė pirkinių karštinė krečia ir Alytų – tiesa, pasak Dzūkijos gidės, alytiškiai vis dėl to renkasi tradicinius apsipirkimo būdus. Primename, kad autorės nuomonė ne visuomet sutampa su redakcijos nuostatomis.
„Atsikėlus į naujus namus Alytuje pirmiausiai po tualeto įrengimo aiškinausi – kur mano šviesolaidinis internetas? Be gero interneto ryšio, kaip be rankų – ir darbas kompiuteriu, ir visus asmeninius reikalus ten tvarkau bet, pasirodo internetas čia vis dar po žeme „teka“ variniais tinklais.
„Taip, ponia, jums tikrai pakaks 150 mbps greičio“, – tikino mane interneto tiekėjas, o aš linksėjau galva suprasdama, kad galiu trepsėti koja kiek tik noriu, bet šviesolaidžio su bent 500 mbps iki manęs niekas nenuties…
Bet, rodos, su interneto problemomis Dzūkijos sostinėje susiduriu ne tik aš – visiems jis stringa. Persikėlus čia sulaukiau ne vieno klausimo – ar man netruks parduotuvių. Turėjau kelis kartus pasitikslinti kokių, nes, mano žiniomis, prekybinis plotas, tenkantis vienam gyventojui Alytuje, yra vienas didžiausių šalyje. Pasirodo, žmonės norėjo žinoti, ar man netruks akropolių, zarų, danijų ir panašių drabužių, batų krautuvių.
Dar iki pandemijos, o jos metu – ypač įpratau viską užsisakinėti internetu. Nesakau, kad labai mėgstu apsipirkinėti, bet kai reikia, pusvalandukas prie kompiuterio ir į mano namus keliauja ne po vieną komplektą reikalingų daiktų. Išsirenku, kas tinka ir nemokamai grąžinu netikusius. Apiperku vaikus ir vyrą, net šunį ir katę. Internetu perku absoliučiai viską – vienas iš šio miesto privalumų yra tai, kad čia net pora populiarių parduotuvių pristato maistą į namus. Užsisakai ir po poros valandų tau tiesiai pristato nuo šaldytų produktų, šviežių kepinių iki alkoholinių gėrimų. VISKĄ. Žinoma, užsinorėjus kaimiško dūmo, nuleki iki turgaus, kur perki naminio lašinio paltį ar didesnių bulvių cepelinams, bet tai daugiau pramoga nei būtinybė.
O ką daro su virtualia realybe nesusidraugavę alytiškiai? Savaitgalius paskiria kelionėms į Vilnių ar Kauną. Ne, jie ten ne spektaklių ar parodų važiuoja lankyti, bet apsipirkti. Savaitgalius mano kaimynai nuoširdžiai pradeda vizitais po maisto parduotuves – vienur akcija mandarinams, kitur vištienai ir taip pravažiavus 15 km apsimeta, kad sutaupė.
Kalėdinių dovanų alytiškiai taip pat važiuoja į didmiesčius – šitoje vietoje beveik suprantu juos, nes praėjusį savaitgalį buvusiose kalėdinėse mugėse geriausiu atveju galėjai įsigyti tą mano išgirtą lašinių paltį ar alaus plastikinį bambalį. O kadangi Kalėdų dvasios nenusipirksi, ten jos ir nebuvo.
Viena, kur sutinku, kad galima sutaupyti, tai nuvažiavus į Lenkiją. 55 km iki artimiausios „Bedronkos“ ir tikrai kainų skirtumas akivaizdus. O aš, lieku internete – nusiperku Lenkijoje ir per tarpininkus atsisiunčiu iki namų.
Kai manęs klausia, ko trūksta Alytuje, aš sutrinku, bet žinau, ko trūksta alytiškiams – jei jūs norite investuoti šiame mieste ir sulaukti sėkmės, čia labiausiai trūksta prekybos centro su žinomų pavadinimų parduotuvėms, tuomet ir net kelio Alytus-Kaunas ar Alytus-Vilnius nereikėtų remontuoti, nes žmonės neturėtų tikslo keliauti į šiuos miestus“.