Karas Ukrainoje tęsiasi ir toliau sėja nežinomybę ne tik tarp pačių ukrainiečių, bet ir visame pasaulyje. Turbūt bene visiems labiausiai rūpimas klausimas – kada baigsis karas? Ar krauju permirkusio Putino grąsinimai branduoliniu ginklu ar tebesitęsiantis šantažas katastrofa Zaporožės atominėje elektrinėje ir liks tik grąsinimais? Deja, į šiuos klausimus kol kas atsakymų nėra. Tačiau ukrainiečiams dar nuo 2014-ųjų nuolat padedantis Druskininkuose gyvenantis šaulys Ramūnas Šerpatauskas nenuilsta ir toliau tiesti pagalbos ranką Ukrainos broliams. Jis nuolat palaiko ryšius su jais ir ypač gerai žino, kiekvieną jų nuotaiką, mintis ir pasiryžimą už laisvę kovoti toliau.
„Deja turiu jau ir žuvusių draugų, ir esančių nelaisvėje, dingusių be žinios ir greičiausiai taip pat žuvusių. Tenka bendrauti su žuvusių draugų šeimomis, taip pat su šiuo metu fronte esančiais draugais. Jų nuotaikos – įvairios, vis tik reikia suprasti, kad karas labai sekina, ypač psichologiškai (nuolatiniai apšaudymai, draugų netektys ir pan.) tačiau kariai tiki savo pergale ir nepasiduoda depresyvioms nuotaikoms.
Dėl karo baigties – jokių tikslių žinių ir prognozių. Dauguma draugų pripažįsta, jog šis konfliktas, kad ir kaip norėtųsi, greitai tikrai nepasibaigs. Laukia dar ilga karo žiema, pavasaris ir turbūt dar kita vasara. Ar bus blogiau – sunku nuspėti. Jeigu Rusija vis tik ryšis panaudoti branduolinius užtaisus – scenarijų gali būti daug.
Šiandien rusai atakuoja energetikos objektus, tad akivaizdu, kad fronte jiems iš tiesų yra bėdų, o šių atakų tikslas bent jau taip bandyti palaužti ukrainiečių valią priešintis. Bet ir tai daryti jiems nelabai sekasi.
Akivaizdu, kad Zaporožės atominė elektrinė šiandien tapo pasaulinio šantažo objektu. Tačiau vertinant objektyviai, vargu, ar rusams būtų naudinga šiandien sukelti branduolinę katastrofą. Iš paskutinių žinių yra žinoma, kad okupantai bando prijungti jungtis iš šios elektrinės į okupuotą Krymą ir Luhansko sritį“, – įžvalgomis iš bendravimo su draugais ukrainiečiais dalijosi R. Šerpatauskas.
Pasiteiravus, ar pats neturi planų vykti į Ukrainą, vyriškis patikino, kad kol kas tokių planų neturi.
Jis nuo pat šių metų karo pradžios (vasario 24 d.) nuolat renka paramą ir ją siunčią į Ukrainą, savo draugams, kurie nuo pat 2014-ųjų reabilitavosi Druskininkų karių reabilitacijos centre. Paramos jau sulaukė draugai iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 25-osios oro desanto brigados, Čerkasų teritorinės gynybos bataliono, Kijevo policijoje tarnavę draugai, dabar tęsiantys tarnybą vienoje iš oro desanto brigadų, bei kituose daliniuose tarnaujantys draugai. Į Ukrainą siunčiama viskas, ką tik įmanoma gauti ir tai, ko labiausiai reikia – elektros generatoriai, šilti drabužiai ir vilnonės kojinės, kurios ypač reikalingos šaltėjant orams ir artėjant šaltai žiemai, kariški batai, vaistai, tolimačiai, civiliniai dronai, turniketai, bintai, šarvinių plokščių liemenės, taip pat teritorinės gynybos dalinio artileristams buvo nupirkti labai reikalingi, geri ir brangūs kompasai ir daug kitų reikalingų daiktų.
Ramūnas jau yra gavęs ne vieną padėką už savo veiklas, iniciatyvas. Naujausia padėka visai neseniai jį pasiekė nuo Ukrainos teritorinės gynybos pajėgų vado už reikšmingą pagalbą Ukrainos kariams.
Ramūnui dar šių metų karo pradžioje teko prie Lietuvos valstybės sienos pasitikti karo pabėgėlius, pasirūpinti į Lietuvą atvykusių draugų iš Ukrainos šeimomis. Taip pat jam teko darbuotis ukrainiečių registracijos centre Alytuje.
„Aš ir toliau remiu savo kovojančius draugus. Taip pat čia Druskininkų apylinkėse talkinam archeologams iš kultūros vertybių globos tarnybos ir prisidedam prie legendinių partizanų vadų paieškų. Veiklos yra tikrai labai daug“, – tikina Ramūnas, tačiau nuleisti rankų jis neketina, nes pats tiki Ukrainos pergale.
