Alovės Švč. Trejybės parapijoje 46-erius metus, o iš viso Punioje, Alovėje, Ryliškiuose 53 metus tarnavęs monsinjoras, klebonas Stanislovas Stankevičius šiandien oficialiai ir iškilmingai perdavė Alovės parapiją Daugų kunigui Vidui Jelinskui. Išlydėti į užtarnautą poilsį dvasinį Tėvelį gausiai susirinko parapijos bendruomenė, Alytaus rajono valdžios, kariuomenės, šaulių, savanorių atstovai, įteikę monsinjorui garbės medalius. S. Stankevičius sulaukė daugybės padėkos, gražių ir jautrių žodžių, o pats dvasininkas, su šypsena akyse užleisdamas pareigas naujajam parapijos administratoriui, sakė, kad viskam yra pradžia ir pabaiga, tačiau dar pasiryžęs gyventi.
Įgaliojimai perduoti naujam dvasininkui
Monsinjoras klebonas S. Stankevičius buvo atleistas iš Alovės Švč. Trejybės prapijos klebono pareigų ir išleistas gydytis po netikėtai užklupusios ligos. Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas atsiuntė raštą, kuriame S. Stankevičiui nuoširdžiai padėkojo už ilgametę tarnystę ir palinkėjo Viešpaties palaimos.
„Tėvelis taip visus mylėjo ir glaudė prie savęs. Dėkoju Jums, Tėveli, už tą 46-erių metų nueitą kelią tarnaujant žmonėms. Žinau, kad vyskupas Juozas Matulaitis yra apsakęs Jūsų gražius darbus popiežiui, kuris Jums suteikė monsinjorato titulą. Šiandien norime simboliškai nuo vyskupo Jums įteikti palaimintojo Teofilio Matulionio medalį kaip padėką kad visuomet Jus globotų ir lydėtų palaimintasis Teofilius“, – kalbėjo šv. mišias aukojęs Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras kunigas Rolandas Bičkauskas.
Buvo perskaitytas dekretas, kuriuo Alovės Švč. Trejybės parapijos administratoriumi paskirtas ir toliau pareigas Dauguose eisiančiam kunigui V. Jelinskui.
Tikintiesiems parašė laišką ir ištarė keletą žodžių
Skaitydamas pamokslą, kunigas R. Bičkauskas monsinjorą kleboną S. Stankevičių lygino su geruoju samariečiu, kuris niekada nepraėjo nė pro vieną parapijietį, kai į jį buvo kreiptasi ir prašyta pagalbos. Visus tikinčiuosius ragino nepamiršti jo maldose.
Klebonas S. Stankevičius dar kurį laiką gyvens Alovės klebonijoje, o juo rūpinsis vargonininko Henriko ir Danutės Janukaičių šeima, o kai pats dvasininkas to norės, jis bus apgyvendintas Aukštadvaryje, Šv. Domininko pensionate.
Kadangi klebonui po ligos šiek tiek sudėtinga kalbėti, jis savo parapijiečiams parašė laišką, kuris buvo perskaitytas:
„Beveik penkiasdešimt metų tarnystės Alovės parapijoje. Dievas dovanojo man tikrą Dievo vaikų šeimyną – mūsų Alovės parapijos šeimyną. Dėkoju parapijiečiams už bendrą tikėjimo kelionę, už patirtą džiaugsmą ir liūdesį, sėkmes ir netektis, pasisekusius darbus, už ilgus metus trukusį bendrystės laiką. Dėkoju bažnyčios patarnautojams, komiteto nariams, adoruotojoms, velykinio grabo sargams, procesijos dalyviams, choristams – už giesmėmis puoštą liturgiją, už visokeriopą pagalbą, draugystę ir globą Danutės ir Henriko Janukaičių šeimai. Dėkoju kiekvienam sutiktam žmogui, visiems, kas savo malda, auka, kitokiu rūpesčiu prisidėjusiems prie parapijos dvasinio gyvenimo.
Alovės parapijai norėčiau palinkėti – tegul Kristus visur ir visada būna mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas“.
Keletą žodžių gyvai tarė ir pats klebonas S. Stankevičius, iš širdies dėkojęs visiems, kas buvo šalia. Jis apgailestavo, kad jam sunku kalbėti, aiškiai pasakyti, tačiau tikino viską girdintis ir suprantantis.
„Ką padarysi, taip Dievas davė, liepė sustoti“, – kalbėjo 88-erių sulaukęs monsinjoras.
Dvasininkui – bendruomenės ir valdžios padėkos
Padėkoti už daugybės metų dvasinį atsidavimą atvyko Alovės seniūnas Jonas Baliukonis.
„Taip gausiai susirinkę parapijiečiai parodė, kad mes buvome svarbūs gerbiamam monsinjorui ir toks jis yra mums. Noriu padėkoti už gražią, žmogišką, ištikimą tarnystę mums, už kartu nuveiktus darbus, už duotus patarimus, už bendrus renginius, už ėjimą kartu, už pamokymus. Gal kada ir griežtesnį žodį pasakydavot, nusipelnėm to, bet visuomet iš Jūsų sklido supratimas, atjauta ir geras žodis. Ačiū Jums už visa tai ir linkiu geros sveiktos“, – kalbėjo seniūnas.
Į monsinjorą, kleboną, Alytaus rajono garbės pilietį kreipėsi ir Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas:
„Tėvukas yra nepaprastai paprastas žmogus. Aš dėkoju Dievui, kad tiek metų su gerbiamu Stanislovu galėjau bendrauti, lankytis, kalbėtis, matyti tą tikrą jo auką, tarnystę. Jus lygino su samariečiu ir tam pritariu – esate tikras pavyzdys ne tik pasauliečiams bet ir kunigams, kiekviename žmoguje matydavote gero, nors visko savyje turime kiekvienas. Visada tardavote gerą žodį. Net tas Jūsų renginių filmavimas ar juodos kelnės, susiūtos baltu siūlu, įsirėžė atmintyje kaip paprasto kareivio, Dievo tarno. Žaviuosi tuo ir pavydžiu, kad tiek daug savyje turite meilės savo artimam ir Dievui“, – kalbėjo meras A. Vrubliauskas, monsinjorui įteikęs padėką, o naujajam parapijos administratoriui kunigui V. Jelinskui linkėjo sėkmės, stiprybės ir parapijos žmonių meilės.
Padėkos – ir nuo karių, šaulių bei savanorių
Padėkos žodžius tarė ir Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius, pasakojęs, kad dažnai keliai su dvasininku S. Stankevičiumi susikirsdavo mokymuose, kur jis atsiveždavo altorėlį ir visos pratybos prasidėdavo nuo rimties.
„Kunigas S. Stankevičius sakydavo, kad silpsta mūsų tikėjimas, o su juo – ir mūsų Valstybė. Matydami įvykius Ukrainoje, prisiminkime savo senelius, tėvus, kaip jie gražiai sugyveno, sekmadieniais meldėsi. Ir šiandien, atvažiuodamas į Alovę, mačiau, kad dažnas darbuojasi. O juk sekmadienis – šventa diena. Dvasininkas guosdavosi, kad jo parapijoje vis mažėja santuokų, krikštynų.
Dėkojame Jums visos kariuomenės vardu. Sveikatos Jums“, – kalbėjo pulkininkas A. Dudavičius.
Padėkoti už ilgus tarnystės metus atvyko ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų 1-osios Dainavos rinktinės atstovai, sakę, kad tarnystės metu klebonas ne vieną privertė šypsotis, džiaugtis gyvenimu, o kariai savanoriai Jį prisimins kaip sąžiningą, artimą, nuoširdų, paprastą kunigą, kuris visuomet buvo kartu su Lietuvos kariuomene.
Atvyko ir Lietuvos šaulių sąjungos 1-osios Juozapavičiaus rinktinės vadas Skirmantas Valatkevičius, priminęs, kad klebonas jau daugelį metų yra garbės šaulys, nuolat dalyvavęs stovyklose.
„Kaip šventasis gyvensite amžinai“, – sakė S. Valatkevičius.
Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono karių vardu kalbėjo majoras Linas Sadauskas:
„Gerbiamas monsinjore, nesuklysiu jus pavadindamas taip, kaip visi kariai Jus vadiname – mylimas Tėveliuk, ne tik skleidėte krikščionybę, bet ir puoselėjote patriotiškumą, meilę kraštui. Ačiū Jums už tai“.
Klebonui S. Stankevičiui visų karių vardu buvo įteiktas atminimo ženklas.
Į parapijiečius kreipėsi naujasis dvasininkas
Jautrius žodžius, nuoširdžiausius linkėjimus dvasininkui skyrė ir kiti Alovės parapijos ir bendruomenės nariai.
Po šv. mišių ir sveikinimų monsinjoras S. Stankevičius iškilmingai, su sargų palyda buvo išlydėtas iš parapijos maldos namų ir vietą užleido naujajam kunigui.
„Noriu nuoširdžiai prisidėti prie visų sveikinimų. Šalia monsinjoro Tėveliuko S. Stankevičiaus man teko praleisti daug metų ir, kai tik reikėdavo, sulaukti pagalbos. Jis atvykdavo į Daugus patarnauti, padėti. Linkiu Jam kuo geriausios sveikatos ir sulaukti viso šimto metų.
Kai gerbiamas monsinjoras tapo klebonu, man buvo vos šeši metai. Jau baigiu 26-tus kunigystės metus. Žinot, aš, paskirtas čia tarnauti, 46-erių metų tarnystės čia vargu ar sulauksiu, nes man jau 52-eji. Kunigas be žmonių yra niekas, todėl noriu pasidžiaugti, kad jūs taip pagerbėte savo kleboną. Nesitikėjau, kad sulauksime tiek daug parapijiečių. Tai įrodo meilę kunigui, bažnyčiai ir tikėjimui. Tikiuosi, kad ir ateityje ši bažnyčia gyvuos. Tikiuosi Jūsų visų geranoriškumo, indėlio, supratimo“, – kalbėjo naujasis Alovės parapijos administratorius kunigas V. Jelinskas, sakęs, kad jo čia laukia daug darbų, tarp kurių – ir pasirūpinti bažnyčios pastatu.
S. Stankevičius gimė 1934 metais gegužės 12 dieną Rokiškyje, darbininkų šeimoje. Baigęs Rokiškio pradinę mokyklą, mokslus tęsė Rokiškio vidurinėje mokykloje. 1954 metais atliko karinę tarnybą tarybinėje armijoje Rylsko miestelyje, Kursko srityje.
1957 metais dirbo Rokiškio mechaninėje dirbtuvėje „Plūgas“, o 1958 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Po penkerių metų, 1963-iaisiais, buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru Pivašiūnuose, vėliau perkeltas į Krikštėnų parapiją Ukmergės rajone, kur buvo paaukštintas į klebono pareigas. Nuo 1969 metų dirbo klebonu Punioje, o nuo 1976 metų kunigavo Alovės parapijoje, kartu prižiūrėjo ir Ryliškių parapiją.