Politiniai dividendai karo fone: Kaip atskirti nuoširdų norą padėti nuo savireklamos?

Rusijos sukeltas karas Ukrainoje suteikė galimybę jodinėti ant šio arkliuko politiniuose kloduose. Vieni Lietuvos politikai, galbūt bandydami bent iš dalies atsignybti Volodymyro Zelenskio didvyriškumo fenomeno, leidžia sau tik drąsiai pasisakyti, kalbėti apie tai, kaip jie nori padėti Ukrainai, o kiti – imasi aktyvių veiksmų ir leidžiasi ne itin saugioms kelionėms į karo talžomą Ukrainą. Kaip atskirti, kur yra daroma nuoširdžiai, nesiekiant sau politinių dividendų, o kur jau prasideda politinė savireklama? Apie tai turi ką pasakyti daugybę metų su šalies politikais dirbantis viešojo kalbėjimo ir komunikacijos ekspertas Igoris Vasiliauskas.

Tai kaip atskirti, kur yra daroma nuoširdžiai, nesiekiant sau politinių dividendų, o kur jau prasideda politinė savireklama?

Čia pirmiausia reikėtų kalbėti apie melo teoriją, kuri sako, kad jeigu nori, jog žmonės tavimi patikėtų, nors realiai tame tiesos nėra, kalbėk abstrakčiau. Kai sakoma, kad noriu padėti Ukrainai, kariams, jos žmonėms, natūraliai kyla klausimas, kaip konkrečiai noriu padėti ir kaip konkrečiai galiu tai padaryti.

Turiu automobilį, į kurį prikraunu konkrečių reikiamų priemonių, daiktų ir visa tai vežu į konkrečią vietą ir išdalinu, sukuriu ištisą konkrečią logistikos grandinę. Šiuo atveju nėra kaip netikėti, nes visa tai yra išmatuojama. Tada labai pavojinga vertinti, kad galbūt taip jis siekia politinių, socialinių ar kitokių dividendų.

Jeigu žmogus kažką padaro ir tai padeda išgelbėti vieno civilio žmogaus ar kario gyvybę, manau, kad tas žmogus prasmigai nugyveno šiame pasaulyje. Jis jau daugiau padarė negu tūkstančiai žmonių, kurie facebooke tik įsidėjo vėliavėlę ar pasidalijo šūkiais „Mes kartu“.

Ar pats daug pastebite politinės savireklamos per karo Ukrainoje prizmę apraiškų tarp Lietuvos politikų? Gal pasidalintumėte konkrečiais pavyzdžiais?

Tai, kas vyksta, nebūtinai galima sieti vien tik su karu, o veikiau su dienos aktualija. Prasidėjo pandemija ir staiga į eterį išmetame „Aš pasiskiepijau pirma doze“. Tarp politikų populiaru, kas iš mūsų ką padarė. Bet juk tai yra natūrali kasdienybė. Kai skiepijamės nuo gripo, stabligės, kažkodėl mes neiškeliame šios aktualijos.

Tokios iškeltos dienos aktualijos iššaukia tam tikras reakcijas, kuriomis siekiama dar kartą suaktualizuoti save, savo vardą šalia įvykių, kurie vyksta.

Šiandien išties mums atrodo, kad dalis politikų lipa ant tos pseudo populiarumo bangos, norėdami į ją pataikyti. Pavyzdžiui, dabar savanoriavimas yra puiku, pagalba yra puiku.

Bet jeigu matome, kad mūsų Seimo atstovai važiuoja, tai jie yra šaunuoliai. Žinoma, kartais tame yra ir šaukštas deguto visoje medaus statinėje.

Visuomenėje prieštaringų vertinimų sulaukė Seimo narys Robertas Šarknickas, pareiškęs, kad norėtų išvykti savanoriauti į Ukrainą, su kuria jį sieja sentimentai dėl jo dukros ir jos ukrainietiškos kilmės motinos ryšių su Ukraina. Tačiau atsiklausė Seimo valdybos leidimo praleisti pavasario sesijos posėdžius. Netrukus šis Seimo narys pareiškė duosiantis priesaiką Šaulių sąjungai, tačiau anksčiau laiko pasipuošė karine uniforma ir išviešino nuotraukas, kuriose jis bendrauja su rinkėjais, vilkėdamas ja. Kaip reikėtų suprasti šio Seimo nario pasisakymus ir elgesį? Ar tai nuoširdus, bet nepasisekęs noras padėti Ukrainai karo fronte, ar vis tik tai buvo ryškus bandymas užlipti ant politinės savireklamos kurpaliaus, siekiant politinių dividendų?

Iš mano pusės būtų labai nekorektiška klijuoti etiketę, ar tai yra ypatingai ultrapatriotizmo išraiška ir noras padėti, ar vis tik tai yra absoliutus piaras ir lipimas ant tos bangos.

Bet pažvelkime, kokie procesai verčia linkti labiau į vieną ar kitą pusę.

Seimo narys turi savo darbą, pareigą – tai įstatymų paruošimas ir leidyba. Kai sakoma, kad noriu išvykti savanoriauti, reikėtų patikslinti, kaip apibrėžiama žodžio „savanorystė“ reikšmė – savo noru, bet ne pagrindinio darbo laiko sąskaita.

Vadinasi, važiuoti savanoriauti galima laisvalaikiu. Klausimas, ar Seimo narys turi gauti valdybos leidimą, jeigu yra tarpsesijinis laikotarpis ir su rinkėjais galima dirbti nuotoliu.

Natūraliai kyla klausimas, kaip konkrečiai norima savanoriauti, kurioje srityje galima užkamšyti skyles, kuriose yra tam tikra stoka, trūkumas? Savanoriai dažniausiai vyksta ten, kur yra trūkumas ir išvykstama padėti, kur kažkas negali to padaryti.

Kai kažkurioje srityje mūsų yra per daug, tai tada mes trukdome procesą.

Aš iš pono Šarknicko taip ir neišgirdau, tai ką gi tu, brolau, gali konkrečiai padaryti? Kurią sritį tu gali kuruoti? Kur gali padėti? Ką tu moki daryti? Ką tu gali duoti?

Jeigu tu nieko nemoki, bet turi idėją, Ukraina turi skirti resursų tave apmokyti kažkokiems procesams, bet tokiu atveju kyla klausimas, ar tu labiau padedi, ar vis tik labiau esi našta?

Mano subjektyvia nuomone, jis pakankamai gerai padarė žingsnį. Niekas to nepadarė. Jis sako „Žiūrėkit, aš vienintelis iš visų Seimo narių pasiryžau tai daryti“. Jau jis išskyrė save iš tos grupės, kuri daro kažkokius procesinius veiksmus, nes jis kitaip nori tai padaryti.

Jis labai konkrečiai apsibrėžė, kokiame lauke jis nori žaisti, padėti. Bet, ar jis geba būti savo srities ekspertu, profesionalu, gebančiu duoti kažką daugiau negu kas nors kitas? Deja, šito dalyko aš neišgirdau. Todėl, intuityviai remiantis šiais faktais, ta mozaika, panašu, kad čia tiesiog bandymas užlipti ant aktualijos ir pasipiarinti.

Etikos komisija gražina klausimą į valdybą. Žinoma, kad medijos apie tai kalbės. Labai graži militaristinė nuotrauka – beretė, apranga, rimtas veidas su trečios dienos neskusta barzda, mačo vyras, kuris krūtine guls ir padės.

Manau, kad tai buvo gerai apgalvotas dalykas.

Nesu tikras, tačiau viešumoje yra informacijos, kad jis su savo dukters motina išsiskyręs. Ir staiga, tave, brolau, pramuša kraujo ryšys ir sentimentai.

Taip ir norisi pasakyti, kad mylėk žmogų tada, kai  jam reikia, o ne savanoriauk, kai tu jau pamiršai savo žmogų. Nereikia sentimentaliauti, reikia gyventi kartu, mylėti ir puoselėti savo artimą žmogų. O piarintis mes gudrūs visi.

Tai bjaurus dalykas ir neduok Dieve, jeigu kalbu į tą pusę. Tada man labai skaudu, nes vis dėlto, tai yra Seimo narys, kuris turi šiek tiek griežtesnius etikos ir moralės elgesio kodekso standartus, nes yra viešas asmuo.

Iš tokio žmogaus mes tikimės kelrodės žvaigždės, lyderio. Ir staiga jis užlipa ant tokios skausmo bangos, nes nori pabūti truputį geras. Aš noriu, bet va, matai, man kiti neleidžia.

Jeigu Seimo narys puikiai atliktų savo darbą, kuris jam priklauso, tai būtų pats geriausias indėlis į mūsų pergalę kartu su Ukraina.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.