Visai neseniai teko bendrauti su rusakalbe alytiške ir pajausti tą svetimos gėdos jausmą dėl „to paties kurpaliaus sindromo“, kuris, deja, pasireiškia kai kuriems alytiškiams ir ne tik. Moteris prasitarė, kad vien dėl rusiško kalbos akcento jau kurį laiką sulaukianti netolerancijos apraiškų. Ypač tai suaktyvėjo prasidėjus karui Ukrainoje. Be darbo likusi, jau beveik dešimtmetį Alytuje gyvenanti moteris mano, kad dėl tos pačios priežasties jai sudėtinga susirasti naują darbą. Iki tol alytiškė nusprendė atsiduoti savanorystei, siekiant padėti nelaimės ištiktiems karo pabėgėliams.
Moteris sutiko pasidalinti savo patirtimi, tačiau prašė neviešinti jos asmens duomenų, esą tai gali dar labiau paskatinti netolerancijos apraiškas.
Moteris gimė Vilniuje, ir jau bus apie dešimt metų, kai gyvena Alytuje. Ji turi lenkiškų šaknų, tačiau yra Lietuvos pilietė. Jos tėtis – iš Ukrainos kilimo. Taip jau susiklostė, kad nors visą gyvenimą gyvena Lietuvoje, moteriai teko mokytis rusų mokykloje. Tiek vaikystės, tiek savo sukurtoje šeimoje ji bendrauja rusų kalba, tačiau viešumoje su kitais žmonėmis jis puikiai kalba lietuviškai.
Moters kalbos akcentas išduoda apie rusakalbišką prigimtį, kuri, ypač gyvenant Alytuje, ne kartą kišo koją.
„Kol gyvenau Vilniuje, su netolerancija susidurti neteko, tačiau atvykus gyventi į Alytų, tai pasijautė labai stipriai, ypač dabar, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Pastaruoju metu stengiuosi visą neapykantą kaip tą karčią piliulę nuryti ir patylėti, nes suprantu, kad aš viena nieko pakeisti negaliu.
Dirbau vienoje įmonėje Alytuje. Teko išeiti iš darbo dėl to, kad nesutikau skiepytis nuo koronaviruso. Ne taip jau seniai atėjau į jau buvusią darbovietę galutinai atsiskaityti ir man buvęs kolega tiesiai į akis rėžė: „O, ruskė atėjo“.
Ir tai ne vienintelis netolerancijos atvejis ir ne tik mano atžvilgiu. Dažnai tenka girdėti žmones piktai aptarinėjant, kad tame ar kitame bute gyvena rusai“, – pasakojo moteris.
Ji pasakojo, kad visai neseniai net teko sugėdinti prieglobsčio mūsų šalyje ieškančių ukrainiečių atžvilgiu gėdingai pasisakančius parduotuvės darbuotojus. Esą jie nuogąstavo, kad dabar ukrainiečiai kaip pigi darbo jėga juos išstums iš darboviečių, todėl karo pabėgėlių nereikėtų gailėti. Kai kurie piktinasi ir dėl to, kad ukrainiečiams suteikta galimybė nemokamai naudotis viešuoju transportu.
„Man labai nemalonu ir tiesiog šlykštu visa tai girdėti. Vis pratrūkstu sakydama, kad neduok, Dieve, karas čia prasidėtų ir tada jau gali tekti patiems bėgti į kitą šalį prašytis prieglobsčio, pagalbos. Nesuprantu, kaip galima būti tokiais bejausmiais ir savanaudžiais?“, – retoriškai klausė alytiškė.
Ji laikosi nuomonės, kad reikėtų vertinti ukrainiečius, kad jie veržiasi dirbti ir išsilaikyti patys save, o ne būti išlaikomais visų, o taip pat ir tų pačių ukrainiečiams konkurenciją jaučiančių mokesčių mokėtojų pinigais.
Moteris nerimauja ir dėl savo vaikų. Esą jos jaunėlis jau pradėjo bijoti kalbėti rusiškai, kad nebūtų sumuštas, nes šią kalbą išgirdęs dažnas alytiškis nulydi veriančiais, neapykantos kupinais žvilgsniais.
Todėl alytiškė, labai norėtų savo atžalas apsaugoti nuo tokių negatyvių žmonių, kurie linkę smerkti visus rusus ar rusakalbius asmenis dėl karo Ukrainoje, nors ne visi yra sutverti pagal vieną kurpalių ir tų pačių rusų gretose yra smerkiančių karą, Putiną ir jo pasekėjus.
Be to, moters vyras taip pat neturi lietuviškų šaknų, tačiau save atiduoda Lietuvai labai svarbioje misijoje.
Alytiškė pasakojo, kad jai labai skaudu, kad rusiška propaganda pasiekia ir Lietuvos rusus, kurie aklai tiki tuo, ką skleidžia propagandistai.
„Man net teko nutraukti bendravimą su kai kuriais savo draugais ir giminaičiais, nes tiesiog manyje pernelyg įsišaknijęs teisingumo troškimas. Neturiu apie ką kalbėti su žmonėmis, kurie palaiko tai, kas šiuo metu vyksta“, – atviravo moteris.
Kai neteko darbo, ši alytiškė nusprendė savo laisvą laiką išnaudoti turiningai ir pasiūlyti savo kaip savanorės pagalbą karo pabėgėliams. O per tą laiką ji stengiasi į gyvenimą žvelgti pozityviai, pernelyg nekreipti dėmesio į ją laidomą neapykantą, diskriminaciją ir netoleranciją bei tiki, kad ateis diena, kai ir jai nusišypsos laimė susirasti kitą darbą.
Gal moteris jau turi šiuo klausimu nepilnavertiškumo kompleksą. Esu vyresnio amžiaus. Vyras buvo iš Donecko(kilmė lietuvis). Tai jo draugai už akių mane vadindavo fašistka. Suprask iš Pabaltijo. Bet dėl to nepradėjau jų bijoti ar nekęsti. Gimiau tremtinių šeimoje Sibire. Vietiniai rusai padėjo išgyventi pirmais metais. Taip, kad niekada nesprendžiau apie žmogų iš tautybės ar kalbos. O iš kitos pusės nepateisinu žmonių, kurie išgyvena visa amžių Lietuvoj ir neišmoksta valstybinės kalbis.
Nesamuone. Susirask darba antivaksere.
Nustok nurodinėt ir daugiau skaityk apie tai, ką žmonių sveikatai padarė ir daro vis labiau ta eksperimentinė vakcina
Nejuokinkik svieto ir kai neprašo patarimo, patylėsiu:) ir jūs patylėkite
Beje, tamstos lietuvių kalba stipriai šlubuoja :)))