Prasideda rimties, susikaupimo ir šv. Kalėdų laukimo metas, kuris paženklintas advento laikotarpiu. Šis sekmadienis – pirmasis iš keturių advento sekmadienių, kuriuos skirti reikėtų jaukiems šeimos susibūrimams prie pirmosios adventinio vainiko žvakės liepsnos. Kalėdų laukimo dvasios įkvėpti kviečia ir Alytaus kraštotyros muziejus, kur vyksta advento vainikų gamybos edukacijos. Čia galima ne tik sužinoti, kokie iš tiesų turėtų būti adventiniai vainikai, kokia jų kilmė, kokių spalvų žvakės į juos dedamos ir kokią reikšmę turi kiekviena jų, bet ir atrasti advento laikotarpio prasmę.
Advento vainiko gamybos edukacijos – muziejuje
Advento vainikų gaminimo edukacijos Alytaus kraštotyros muziejuje rengiamos jau keletą metų ir kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų, kur jie turi unikalią galimybę sužinoti daugiau apie advento laikotarpio prasmę, tradicijas, adventinio vainiko gamybos ypatumus.
Šiemet šios edukacijos organizuojamos du kartus – lapkričio 27 ir gruodžio 4 dienomis, nuo 13 val. Į jas reikia registruotis iš anksto ir su savimi turėti galimybių pasą.
Advento sekmadieniai – laikas šeimoms
Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkės-edukatorės Gita Jakučionienė ir Ona Sakevičienė pasakojo, kad pats terminas „adventus“ reiškia atėjimą. Adventas laikomas laukimo, atsivertimo ir vilties laiku.
Advento pradžia skelbiama iki šv. Kalėdų likus keturiems sekmadieniams. Kai kuriuose šaltiniuose minima ir kita data – lapkričio 30-oji, kai minima šv. Andriejaus diena arba Saulės grįžtuvių laukimo pradžia.
„Sulaukus pirmojo advento sekmadienio turėtume uždegti pirmąją adventinio vainiko žvakelę. Antrąjį sekmadienį jau reikėtų degti dvi ir taip – iki ketvirtojo sekmadienio. Dažniausiai adventiniai vainikai gaminami pirmojo advento sekmadienio išvakarėse, o išaušus sekmadieniui, žmonės eina į bažnyčią pasišventinti adventinę ugnį“, – pasakojo Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkė-edukatorė G. Jakučionienė.
Dažniausiai adventinio vainiko žvakės degamos sekmadienio vakarais, kai visa šeima susirenka kartu. Ne veltui adventas yra skirtas šeimos laikui. Krikščioniškoje tradicijoje kiekvienam sekmadieniui iš keturių yra skirta malda ir ją galima sukalbėti, taip pat apmąstyti, kam tas sekmadienis skirtas, kas nuveikta.
Seniau suaugusieji kartu su vaikais užsiimdavo įvairiais ramesniais žaidimais, apeiginiais užkalbėjimais, pasibuvimo rateliais.
Be to, adventas yra laikomas ir bendrystės, bendruomenių laikotarpiu, tad mūsų senoliai, susirinkę vieni pas kitus, kad tamsūs vakarai būtų jaukesni, prasmingesni, giedodavo adventines giesmes. Ypač adventinėmis dainomis turtingi buvo dzūkai.
Advento vainiko tradicija – jauna
Muziejininkė pasakojo, kad advento vainikų papročio kilmė yra ne lietuviška – kilusi iš Vokietijos ir į Lietuvą atėjusi ne taip ir seniai. Advento vainiko tradicija siekia 19 amžiaus vidurį.
„Advento vainikui visai kaip ir kitose krikščioniškose tradicijose būdinga rato forma. Yra užrašytas tikras pasakojimas, kai pastorius našlaičiams vaikams, tamsiuoju metų laiku belaukiant gražiausių metų švenčių, sugalvojo tą laukimą padaryti prasmingesnį ir jaukesnį. Našlaičiams berniukams kiekvieną dieną jis davė ant vežimo rato uždėti po žvakelę ir taip iki Kalėdų ant rato degdavo 24 žvakės. Vėliau ši tradicija kiek transformavosi, ratas buvo pradėtas puošti žalumynais. Taip atsirado amžinojo žaliavimo, gyvybės simbolis. Tačiau ne kiekviena šeima turi galimybę kažkur namuose pasikabinti tą didelį ratą, todėl pamažu tas ratas mažėjo, o žvakučių skaičius buvo sumažintas iki keturių, kuris simbolizuoja keturias savaites ir keturis sekmadienius“, – pasakojo edukatorė O. Sakevičienė.
Visame katalikiškame pasaulyje advento vainiką išpopuliarino popiežius Jonas Paulius II, kurio pontifikavimo metu advento vainikas pradėtas įrenginėti šalia Šventojo Petro aikštėje statomos prakartėlės ir Kalėdų eglės.
Kokie advento vainikai puošia namus?
Dabar gaminami nedidelės apvalios formos adventiniai vainikai, puošiami visžaliais augalais – eglių, pušų, kadagių, tujų šakelėmis, samanomis. Pasak edukatorės, svarbiausia yra žaluma, o puošimas – labai minimalus, iš natūralių gamtos medžiagų – džiovintomis uogomis, vaisiais, kankorėžiais, riešutais, šakelėmis, džiovintomis gėlėmis.
„Net ir dvasininkai akcentuoja, kad adventinio vainiko nereikėtų apkrauti blizgučiais, nes tai yra ramybės, laukimo laikotarpis, kai laukiame didžiausio stebuklo – Jėzaus gimimo, kuris yra ta didžioji mūsų visų taip laukiama šviesa“, – kalbėjo G. Jakučionienė.
Pasak jos, ir paties adventinio laikotarpio prasmės kiekvienas mes turėtume ieškoti individualiai – vieniems tai būna dovanų šventės, todėl jų namai būna labiau orientuoti į dekorą, interjero dizaino detales, kitiems svarbesni tikėjimo dalykai, todėl akcentuoja papročius ir jų laikosi šeimose.
Viena žvakė išsiskiria iš kitų
Norint laikytis tradicijų, svarbios yra ir adventinio vainiko žvakių spalvos – trys violetinės ir viena rožinė, skirta trečiajam džiaugsmo sekmadieniui. Tačiau galima į advento vainiką komponuoti ir vienodos spalvos žvakes.
Kiekviena žvakė turi savo prasmę ir reikšmę. Pasak vienokių tradicijas nagrinėjančių šaltinių, pirmoji – meilės, antroji – vilties, trečioji – džiaugsmo, ketvirtoji – tikėjimo. Pagal kitus šaltinius, žvakelės vadinamos pranašų, beatliejaus, angelų ir piemenėlių.
Kodėl trečiojo sekmadienio žvakelė iš kitų išsiskiria savo rožine spalva? Muziejaus edukatorės paaiškina, kad tai susiję su Šventuoju Raštu. Trečiąjį sekmadienį bažnyčiose kunigai taip pat rėdosi rožiniais liturginiais apdarais.
Šventajame Rašte nurodoma, kad priešpaskutinį sekmadienį prieš Jėzaus Kristaus gimimą piemenėliams pasirodė Viešpaties angelas ir juos nušvietė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet Angelas jiems tarė: „Nebijokite, štai aš skelbiu didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“. Būtent todėl trečiasis Advento sekmadienis laikomas džiaugsmo sekmadieniu.
Tą sekmadienį taip pat giedamos džiugios giesmės.
