Sūrininko iš Dzūkijos ūkis: „Paskui saulę ir ožkas“

Už gamtai palankų ūkininkavimą Valdas Kavaliauskas buvo nominuotas vienu iš pirmą kartą rengiamo „Gero ūkininko čempionato“ ambasadorių. Joanos Burn nuotraukos.

Keliaujame į Dzūkiją, kur gyvena ūkininkų pora Valdas Kavaliauskas ir Rasa Ilinauskaitė. Buvę įsišakniję miestiečiai 2007 metais nusprendė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą ir išvyko į kaimą, kur nutarė laikyti ožkas ir gaminti sūrius. Pradžioje šešerius metus jie gyveno klajoklių gyvenimą ganydami ožkas pievose, vėliau apsistojo Dargužiuose, kur įkūrė sūrininkų namus, o dabar persikėlė į sodybą šalia Puodžių kaimo. Šiuo metu pora turi dvidešimt hektarų žemės, iš kurių aštuoniuose yra natūralios pievos, o jose ganosi per šimtą ožkų. Už gamtai palankų ūkininkavimą V. Kavaliauskas buvo nominuotas vienu iš pirmą kartą rengiamo „Gero ūkininko čempionato“ ambasadorių.

Prasmės paieškos atvedė į kaimą

Prieš persikeldami gyventi į Dzūkijos kaimą, Valdas ir Rasa buvo tipiniai miestiečiai, gyveno Vilniuje, o darbo pobūdis diktavo įtemptą gyvenimo ritmą, tekdavo daug skraidyti. Valdas dirbo vadybininku tarptautinėje įmonėje, Rasa vertėjavo. Vis dėlto, atėjo laikas, kai jiedu pajuto, kad tai nebeneša laimės. „Kol žmonės jauni, jiems reikia atsistoti ant kojų ir užtikrinti pragyvenimą savo šeimai, išpildyti bazinius materialinius poreikius, todėl dažnai tenka dirbti darbus, kurie duoda tam tikras pajamas. Tačiau vėliau, susikūrus gerovę, ateina metas, kai kyla prasmingumo klausimas – dėl ko aš galų gale gyvenu ir darau vienus ar kitus dalykus, ar ten, kur esu, tikrai yra mano vieta, – pasakoja Valdas. – Ir mums, uždavus tą klausimą, atėjo atsakymas, kad ne, ne čia mūsų vieta. Ir patikėkit, tikrai nėra lengva išeiti iš tos sistemos, nutraukti visus socialinius ryšius ir saitus su supančia aplinka. Tokie sprendimai tikrai nepasidaro per vieną mėnesį ar vienus metus, jie bręsta tam tikrą laiką ir sakyčiau, jiems reikia drąsos ir pasiryžimo“, – tvirtina V. Kavaliauskas. Vis dėlto prieš beveik 15 metų palikę miestą jie neturi minčių į jį sugrįžti.

„Persikėlėm į dabartinę sodybą, nes norėjome, kad mūsų gyvenamoji troba ir ganyklos būtų šalia vienos kitų, kad mes tiek būdami namuose, tiek dirbdami sūrinėje pro langą matytume ožkas. Mums atrodė svarbu, kad nuolat bendrautume vieni su kitais, nes jos yra mūsų didelės šeimos nariai, – pasakoja Valdas – Prie pat sodybos yra aštuoni hektarai žemės, iš kurių pusė priklauso mums, o kitus keturis nuomojamės, ir visus aštuonis hektarus paskyrėm agrarinei aplinkosaugai – ekstensyviam pievų ganymui. Dar turime dvylika hektarų pievų, kurios skirtos pašarams ruošti žiemos laikotarpiui.“

Valdui ir Rasai labai svarbu ne tik gyventi kaime, bet ir kurti bendruomeninius ryšius savo aplinkoje. „Vienas iš labai svarbių aspektų mums yra taika su aplinka, su bendruomene, – teigia Valdas. – Nuo vyraujančių santykių priklauso ir asmeninė gyvenimo laimė. Todėl ieškojome ir radome amatą, kuris nereikalauja kažkam lipti ant galvos.“

Savo sodyboje Valdas ir Rasa įsteigė „Trijų ežerų hub‘ą“ – socialinę erdvę, kurioje vasaros laikotarpiu kiekvieną penktadienį vykdavo susibūrimai: daržovių rauginimo, grybų pažinimo ir kitokios praktinės pamokos, parodos, sūrių degustacijos ir mažasis sūrių festivalis, o vietiniai gamintojai dalinosi savo produkcija. Savo paslaugas pasiūlyti galėjo ne tik maisto produktų gamintojai, bet ir dizaineriai, skulptoriai. Taip sūrininkų sodyba tapo Naujųjų Valkininkų rajono mažuoju kultūros židiniu, o pora neketina sustoti ir toliau. „Trijų ežerų hub‘o“ renginius galima sekti Facebook paskyroje.

Palankumas gamtai teikia abipusę naudą

Valdas teigia, kad ieškodami, kaip įsilieti į maisto produktų rinką, savo išskirtinumą jie atrado būtent per aplinkosaugos aspektą.

„Kaip bebūtų, mes gaminame maisto produktus, kurie ateina į prekystalį ir nori nenori reikia kažkaip juos pozicionuoti. Mūsų sūriai atsiduria šalia pramoninio ar įvežtinio iš Prancūzijos bei kitų šalių sūrio, ir mes turim su jais konkuruoti. O konkuruoti rinkoje galima keliais būdais – produkto kaina, jo kokybe arba požiūriu, kaip produktas pagamintas, t.y. kiek tvariai ir taikoje su gamta jis yra gaminamas, – aiškina V. Kavaliauskas. –„Tai mes žinome, kad tikrai negalime konkuruoti kaina, nes pas mus yra ganėtinai daug rankinio darbo, kuris yra imlus laikui ir ne toks efektyvus palyginti su pramoninę gamyba. Be to, nelabai galime konkuruoti net skoniais, kadangi pramonė šiais laikais sugeba technologiškai padaryti labai aukštos kokybės skonines savybes (ar tai yra sveika žmogaus organizmui, jau klausimas).Todėl mes, ieškodami savo kelio šioje sistemoje, nusprendėme artėti prie žemės, prie gamtos. Nutarėme dirbti ir komunikuoti, kad mūsų produktas pagamintas iš vietinių resursų, susijęs su teritorija ir bendruomene, kurioje gyvename, ir kad mes siūlome produkto technologinę kokybę – mažiau konservavimo, transportavimo, mažiau technologinių cheminių manipuliacijų, bet gaminam produktą, kuris yra maksimaliai natūralus, pagamintas maksimaliai natūraliose sąlygose. Ir tai mūsų yra išskirtinumas“, – savo veiklos principus aiškina sūrininkas Valdas Kavaliauskas.

Paprašytas paaiškinti, ką reiškia ekstensyvus pievų ganymas ir kuo jis palankus gamtai, Valdas teigia, kad tai yra nedidelis gyvulių kiekis, jų atveju ožkų, kurios ganosi gana dideliame plote pievų, ir tai leidžia nenuganyti ir nenupjauti viso žolyno tada, kai jis dar jaunas, bet leidžia žolėms subręsti, žydėti ir pasisėti, aplink jų žydėjimą atsiranda daug vabzdžių, jie pritraukia paukščius, ir tokiu būdu formuojasi natūralios buveinės, gausėja biologinė įvairovė. Toks ganymas naudingas ne tik gamtai, bet ir pagerina gaminamų sūrių kokybę.

„Iš kitos pusės mūsų ožkos tokiu būdu ėda labai įvairią žolę, ir todėl jų duodamas pienas yra žymiai turtingesnis tiek mineralinių medžiagų, tiek kitų maistinių medžiagų, tiek gerųjų bakterijų atžvilgiu. Ta paletė išeina žymiai platesnė negu būtų tuo atveju, jeigu gyvulėliai nuolat ėstų pasėtas dviejų-trijų rūšių žoles. Taigi, natūralių pievų saugojimas leidžia iš vienos pusės gausėti biologinei įvairovei pačiose pievose, iš kitos pusės tai mums padeda sukurti geresnės kokybės, turtingesnį produktą“, – tikino sūrininkas V. Kavaliauskas.

Gali pasiūlyti tai, ko niekad nepasiūlys pramonė

Pasak Valdo, absoliučiai didžioji dalis pramonėje naudojamo pieno yra pasterizuojama ir tokiu būdu praktiškai visa piene esanti biologinė įvairovė yra sunaikinama ir vėliau užkrečiama kažkokiom dviejų-trijų rūšių bakterijom, kurios vykdo sūrininkystės procesą.

„Mūsų atveju, kadangi tai yra smulkus ūkis ir nedidelis pieno kiekis, kur mes patys kontroliuojame higieną, sanitariją tiek melžimo, tiek sūrių darymo, tiek pardavimo, tai mes turime galimybę dirbti su gyvu pienu ir tokiu būdu tai, ką gauname iš pievų, mes perkeliame į sūrius, ko negali padaryti mūsų kolegos pramoninėje sūrių gamyboje“, – aiškina Valdas.

Be to, Kavaliauskų principas – tai atviri sodybos vartai, kur žmogus gali savo akimis pamatyti visus procesus, ko jis niekad nepamatytų pramonės įmonėje. Tai leidžia lankytojams įsitikinti procesų natūralumu, o sūrininkyste susidomėjusiems žmonėms įgyti žinių. Valdas mato, kad Lietuvoje dar labai trūksta konsultacinės-intelektinės infrastruktūros, todėl mielai dalinasi patirtimi su pradedančiaisiais.

„Didelis iššūkis sūrininkystėje yra tas, kad čia reikia žinių, kurių negali gauti vien tiktai stebėdamas procesą. Pienas – tai ne medis – jo kirviu ir peiliu nepadroši, reikia suvokti gyvybės pasaulį, žinoti metodus, kaip suvaldyti procesus, – aiškina Valdas, sūrininkystės meno mokęsis Prancūzijoje. – Problema tokioj mažoj šaly kaip Lietuva, turinčioje mažai gyventojų, yra ta, kad rinka nedidelė, tai ir gamintojų ratas nedidelis. Todėl nėra infrastruktūros, konsultanto, su kuriuo būtų galima pasitarti, kai atsitinka kažkokia technologinė problema, ir dažnai tenka mokytis iš savo skaudžių klaidų“. Valdas kviečia sūrininkyste besidominčius žmones atvykti pas jį ilgalaikei pameistrystei su galimybe įsikurti „Trijų ežerų Hub‘e“.

Derina gamybą prie natūralių gamtos ciklų

„Šiandien mes labai smarkiai galvojame, kaip pasidaryti maksimaliai autonomiškiems nuo energetinių šaltinių, prie kurių esame prisijungę, –  aiškina Valdas. – Mąstome, kaip organizuoti mūsų sūrių gamybą, kad daugiau adaptuotumės prie klimato. Pavyzdžiui, šiandien yra dvylikos laipsnių temperatūra ir apie 85 proc. drėgmės. Tai yra ideali temperatūra sūrių nokinimui. Todėl galvojam, kad tam tikrus nokinimo periodus galėtume daryti lauke ir su tomis temperatūromis, kurias mums duoda gamta.“ Sūrininkas parodo man du lauke stovinčius šaldytuvus, kurie tarnauja kaip spintos, bet yra neprijungti prie elektros. „Čia šiuo metu natūraliose sąlygose noksta apie 400 kg sūrio, kuris čia bus iki pat Kalėdų. Reguliariai atidarome duris, kad iš lauko įeitų drėgmė, aplinkoje yra praktiškai ideali temperatūra, ir tokiu būdu atlaisvinome vieną sūrių brandinimo patalpą ir mažinam elektros sąnaudas“, – džiaugiasi Valdas.

Panašiai pora išnaudoja ir pieno temperatūrą. „Pienas, kurį primelžiame, būna apie trisdešimt laipsnių temperatūros – kaip tik tokios, kuri yra ideali užraugti pieną. Pramoninėje sistemoje visas pienas atšaldomas iki keturių laipsnių, kitaip tariant, visi tie trisdešimt laipsnių atšaldomi dvi paras naudojant elektrą, o tada pienas vežamas kažkur kitur, kur vėl šildomas, kad būtų galima pagaminti sūrį. Mes, būdami smulkūs gamintojai, galim iš karto perdirbti gyvą, nepasterizuotą pieną, todėl išvengiam tiek atšaldymo, tiek sušildymo sąnaudų po to, kai jis būna atšaldytas. Taip nuolat ir ieškom loginių sprendimų, kaip sumažinti priklausomybę nuo išorinės energetikos ir tokiu būdu padėti sau ir aplinkai“, –  pasakoja Valdas.

Jų ožkos pieno sūrių gamyba taip pat yra labai sezoniška. Pasak Valdo, ilgiau brandinamus sūrius pora gamina vasarą, kai yra pats pieno pikas, o rudenį daugiausiai gaminami ir parduodami kasdienio valgymo rūgštiniai sūriai.

Smulkūs ekologiški ūkiai turi didelę perspektyvą

Nors per pastaruosius dešimtmečius smulkių ūkininkų skaičius Lietuvos kaime vis mažėjo ir jų vietą užėmė stambūs mechanizuoti ūkiai, Valdas įsitikinęs, kad Europai pasirinkus Žaliąjį kursą, sveiki vietiniai produktai taps vis konkurencingesni. „Dabartiniai prekybos centrai nuėjo masto ekonomijos keliu, stengdamiesi pasiekti vartotoją per pigumą ir įvairovę. Bet iš kitos pusės jie daro labai didelį spaudimą žemės ūkiui ir klimatui, kadangi paties produkto savikaina sudaro tik nedidelę dalį jūsų sumokamos kainos. Kitą dalį mokate už pakavimą, transportavimą, ir žiūrint iš klimato kaitos bei anglies dioksido emisijų perspektyvos, anksčiau ar vėliau ta fiktyvi pigumo aureolė išnyks, nes žala aplinkai bus apmokestinta, – tvirtina Valdas Kavaliauskas. – Todėl manau, kad perspektyvoje mes, smulkieji gamintojai, sugebėsime patenkinti vietinę paklausą ir konkuruoti su prekybos centrais. Labai tikiu, kad vietinis vartojimas bus iš smulkių gamintojų. Reiškia, kad mes vietinius valgytojus turėtume nesunkiai pamaitinti labai geros kokybės produktais. Bet dar reikės nueiti ilgą kelią“, – užbaigia pokalbį sūrininkas Valdas Kavaliauskas.

 Ūkininkas Valdas Kavaliauskas yra vienas iš penkių „Gero ūkininko čempionato“ ambasadorių. Jeigu jums patiko jo veikla ir pasaulėžiūra, atiduoti savo balsą už Valdą galite čia.

Parengė Monika Vyšniauskienė

Už straipsnio turinį atsakomybę prisiima autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.