„Keturkojo viltis“ laužo gyvūnų prieglaudų stereotipus: galėtų būti pavyzdys visiems

Dalis asociacijos „Keturkojo viltis“ komandos.

Nuskriaustus ir į bėdą papuolusius gyvūnus gelbėjanti asociacija „Keturkojo viltis“ laužo visus gyvūnų prieglaudoms klijuojamus stereotipus. Ne tik bet kada į bėdulių būstinę lankytojus įsileidžiantys keturkojų globėjai svečius sutinka svetingai, tačiau ir gyvūnai savo elgesiu byloja apie šioje įstaigoje surastą ramybę, saugumą ir laimę. Treji metai nuoširdaus atsidavimo ir sunkaus darbo asociacijai taip pat davė vaisių, mat vos prieš keletą dienų Alytaus miesto savivaldybė su „Keturkojo viltimi“ pasirašė beglobių ir bepriežiūrių gyvūnų priežiūros paslaugų sutartį.

Gyvenimo sąlygos – pavyzdinės

Net ir netikėtai užsukus į „Keturkojo vilties“ būstinę Alytuje, Stoties gatvėje, prie pat senosios geležinkelio stoties, lankytojai pasitinkami svetingai, čia dirbantys žmonės, savanoriai noriai svečius pakviečia į vidų ir be jokių baimių leidžia pasidairyti po laikinąją gyvūnų gyvenamąją vietą.

Lauke stovi dešimtys erdvių voljerų dideliems šunims. Ant kiekvieno jų surašyti gyventojų vardai.

Tas pats ir pastato viduje, patalpose, kur laikomi augintiniai. Čia nejaučiamas aitrus išmatų ir šlapimo kvapas. Savanoriai paaiškina, kad darbas čia vyksta nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro. Visi voljerai kasdien išvalomi. Jų globojami keturkojai pratinami prie dienotvarkės, tad dauguma seniau čia gyvenančių augintinių jau žino, kada ateis jų vedžiojimo lauke laikas, todėl ir voljeruose savo reikalus atlieka retai.

Gyvūnų dubenėliuose netrūksta nei maisto, nei vandens, o ir vietą, kur gali šiltai ir minkštai atsigulti turi kiekvienas, nes voljeruose yra įrengtos medinės pakylos, ant kurių pakloti minkšti audiniai, yra gultai.

Kai kuriuos augintinius galima pamatyti žaidžiančius su gyvūnams skirtais žaislais.

Kiekvienas jų – nupraustas, apkirptas, nes savanorių gretose „Keturkojo viltis“ turi šunų kirpėją Vilmą Senkienę, kuri šio darbo neatlygintinai imasi su didžiausiu entuziazmu.

Nesunkiai galima pajausti ir augintinių nuotaikas – jie linksmi, guvūs, noriai pasisveikina su atvykėliais.

Administracinėse patalpose lentynose išrikiuotos dezinfekcinės ir įvairios higienos priemonės, surūšiuoti kiekvienam augintiniui veterinarijos gydytojų paskirti vaistai.

„Mums svarbi mūsų globotinių gyvenimo kokybė, todėl darome viską, kad jie būtų sveiki, sotūs, laimingi.

Rodos pradėjome nuo vos kelių gyvūnų, bet sparčiais žingsniais išsiplėtėme ir šiandien mūsų globoje – apie tris šimtus šunų ir kačių.

Mūsų pradinis sumanymas buvo kokybė, o ne kiekybė, tačiau skambutis po skambučio ir mūsų negebėjimas pasakyti „ne“ išauginio didžiulius beglobių kiekius. Ir nė vieno augintinio mes neužmigdome, jų gaišenų nepaverčiame pašaru žvėrims. Mūsų tikslas yra kokybiškas ir orus jų gyvenimas tiek prieglaudoje, tiek suradus naujus šeimininkus“, – pasakojo asociacijos vadovas Eimantas Kalėda.

Naujiems globėjams – įpareigojimai sutartyse

Jis pademonstravo, kaip kruopščiai sudėlioti ir surūšiuoti visi reikiami dokumentai, sutartys.

„Net ir naujų šeimininkų globotiniams ieškome labai atsakingai, o jų atsakomybes ir pasekmes esame numatę sutartyse“, – pasakoja asociacijos įkūrėjas.

Pasirodo, savo namų duris atverti pasiryžę žmonės augintinius čia gali įsigyti nemokamai, o jeigu turi galimybių, asociacijos atstovai džiaugiasi, jeigu kas nors už augintinį paaukoja tiek, kiek negaila.

Tačiau būsimiesiems šeimininkams tenka išlaikyti „Keturkojo vilties“ bendruomenės testą, kurio metu bendraujant įvertinamas jų tvirtas pasiryžimas tinkamai globoti ir gyvūną laikyti geromis sąlygomis.

Pasiimant globoti gyvūną, su būsimu šeimininku pasirašoma dovanojimo sutartis, kurioje yra numatytos sąlygos, kad jeigu vis tik būtų nuspręsta toliau nebelaikyti namuose gyvūno, kad jis būtų grąžinamas asociacijai. Taip pat sutartimi šeimininkai įpareigojami siųsti naujojo augintinio nuotraukas, bendrauti telefonu ir įsileisti į namus asociacijos atstovus netikėtiems patikrinimams, jeigu tam atsiranda būtinybė.

Jau ne kartą pasitaikė situacijų, kai gyvūnai tokiais būdais sugrįždavo atgal į asociaciją.

„Būna ir taip, kad gyvūnas ir naujieji šeimininkai vieni prie kitų taip ir nepripranta, tad sugrįžta pas mus ir laukia naujo savo globėjo. Turėjome šuniukų, kai jau buvome praradę viltį, kad jie dėl savo būdo kada nors suras savo šeimininkus, nes po keletą kartų būdavo grąžinami mums. Tačiau turbūt tereikia išlaukti savo tikrojo šeimininko, pas kurį galiausiai jiems patiks, todėl niekada neskubame dovanoti augintinių“, – pasakojo daugiau nei metus „Keturkojo viltyje“ savanoriaujanti Edita Bartulevičienė.

Tiesa, naujuosius augintinius būsimiems šeimininkams tenka bandyti prisijaukinti kurį laiką važinėjant į prieglaudą.

„Mes jau išmokome perprasti žmones ir pabendravus su jais galime daug pasakyti“, – tikino Eimantas.

Darbą sustyguoja nuo ryto iki vakaro

Lapkričio pabaigoje „Keturkojo vilčiai“ sukanka trys metai. Eimantas pasakojo, kad per tą laiką būta visko – ir džiaugsmo, ir ašarų, ir nevilties, tačiau kiekvienąkart užplūdusias liūdnas emocijas įveikti padeda atsidavę savanoriai. Nuolatinių tokių geradarių asociacija turi kelioliką, tačiau visuomet noriai pagelbėti priima ir tuos, kurie ryžtasi ir vienkartiniams geriems darbams.

„Norėtųsi, kad savanorių rankų būtų kuo daugiau, nes darbų čia netrūksta ištisą dieną. Kol vieni šuniukus vedžioja lauke, kiti per tą laiką išvalo voljerus, dubenis pripildo maisto, vandens. Svarbu suduoti ir veterinarijos gydytojo skirtus vaistus, suvežioti keturkojus pas gydytojus. Be to, šuniukams reikia dėmesio, su jais pažaidžiame, pratiname prie žmonių, socializuojame, nes daugumą jų atsivežame blogos tiek fizinės, tiek emocinės būklės. Jeigu savanorių turėtume daugiau, galėtume lengviau pasiskirstyti darbus“, – pasakojo E. Bartulevičienė.

Darbų koordinavimui palengvinti, Eimantas sukūrė virtualią pokalbių grupę, kuri vienija visus asociacijos darbuotojus ir savanorius. Čia kasdien verda darbų pasiskirstymo klausimai, tad gyvūnai dieną nė minutės nebūna vieni.

Pasitikėjimą pelnė darbais

Nekuklus, tačiau lietuviškai smalsus klausimas skrieja asociacijos vadovui – tai iš ko jie verčiasi, kad jų globotiniai gyvena tokiomis geromis sąlygomis?

„Paramos mums negaili žmonės. Jie noriai aukoja tiek finansiškai, tiek reikiamais daiktais, maistu, tiek paslaugomis. Be to, mes turime paramos gavėjo statusą, tad kasmet vis daugiau surenkame paramos ir iš pajamas deklaruojančių gyventojų 1,2 proc. Iš pradžių surinkome iki 6 tūkst., antrais metais jau buvo 17 tūkst., o šiemet  jau – 29 tūkst. eurų.

Tai rodo, kad žmonių pasitikėjimas mumis auga ir tą išsikovojame savo darbais, o ne žodžiais. Ir patys jaučiame, kad kaip asociacija turime didelį palaikymą visame Alytaus mieste ir už jo ribų“, – tikino Eimantas.

Didžiausias „Keturkojo vilties“ išlaidas sudaro veterinarinės paslaugos, už kurias neretai susikaupia ir tūkstantinės skolos. Tačiau Alytaus veterinarijos klinikos pasitiki šia asociacija ir dažnai paslaugas globotiniams teikia į skolą ir net dažnai už paslaugas neskaičiuodamos pinigų, tik už medikamentus.

Ir išties, išaugęs pasitikėjimas ir darbai kalba patys už save ir visa tai nelieka nepastebėti. Pastaruoju metu „Keturkojo vilčiai“ nusišypsojo sėkmė ir Alytaus miesto savivaldybė su šia asociacija ketvirtadienį pasirašė beglobių ir bepriežiūrių gyvūnų priežiūros paslaugų sutartį. Dabar asociacija ne tik rūpinsis Alytaus miesto beglobiais gyvūnais, bet ir už tai sulauks finansinio atlygio. Taip pat jų pareiga nuo šiol – surinkti mieste kritusias gyvūnų gaišenas.

Norėdami prisidėti prie „Keturkojo vilties“ globotinių gerovės ir padėti asociacijai išsikapstyti iš tūkstantinių skolų už veterinarines paslaugas, galite paaukoti nukeliavę šiuo internetiniu adresu: https://www.patreon.com/keturkojo_viltis?fbclid=IwAR1B_O8feIV9rcNY9sqGO_NxYBCPatDdW2i6pBxiaYID2G188QVQR1lXTM4

„Keturkojo vilties“ žmonės Jums bus be galo dėkingi!

Panašūs įrašai:

3 komentarai apie “„Keturkojo viltis“ laužo gyvūnų prieglaudų stereotipus: galėtų būti pavyzdys visiems

    1. Yra nurodytas adresas, taip pat jis skelbiamas Keturkojo vilties facebooko puslapyje. Kiečiame užsukti ir įsitikinti jog tai nėra tušti žodžiai.

  1. “Net ir netikėtai užsukus į „Keturkojo vilties“ būstinę Alytuje, Stoties gatvėje, prie pat senosios geležinkelio stoties” – nuo kada čia yra senoji geležinkelio stotis ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.