Tiltą tarp Amerikos ir gimtojo krašto alytiškė nutiesė bėgimu

Ritos Šuliauskaitės albumo nuotraukos.

Nors jau daugiau kaip du dešimtmečius Amerikos alytiškė Rita Šuliauskaitė gyvena anapus Atlanto, tačiau ji gerai žino, kaip sau nutiesti tiltus tarp šalies, kurioje gyvena ir savo gimtojo krašto. Ir tai ne tik kasmet grįžti atostogoms pas savo artimuosius į gimtąjį Alytų, bet ir virtualiai dalyvauti įvairiose gimtakraštiečių kuriamose iniciatyvose. Prieš daugiau nei metus ilgų distancijų bėgikė atrado dar vieną ją su Alytumi jungiantį tiltą – Alytaus bėgimo mėgėjų grupę, su kuria Rita paminėjo ir neseniai vykusią Vasario 16-ąją.

Planas – metams, bet realybė – dvidešimtmečiui

Rita – kaip ir daugelis kitų lietuvaičių į Ameriką išvažiavo planuodama ten praleisti ne ilgiau nei metus ir su tikslu – pasisemti daugiau mokslo žinių ir darbo patirties. Į svečią šalį ji išvyko su tuometiniu draugu, dabartiniu vyru Tomu, kur gyveno jo mama.

„Kaip ir visiems, taip ir mums pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva, nes viskas greitai nesigauna. Užtrukti čia ilgiau nei planuota mus privertė mokslai, darbai, o vėliau ir šeimos pagausėjimas – susilaukėme dukros Brigidos. Į Ameriką atvyko mano mama, kuri padėjo man auginti dukrą ir su mumis ji čia pragyveno trylika metų. Jos pagalbos dėka galėjau sau leisti koledže lankyti vakarines paskaitas, kur studijavau masažo specialybę ir dirbti. Galiausiai gavau licenciją, po to sekė karjera. Dabar esu masažuotoja-terapeutė“, – pasakojo Rita.

Rita Šuliauskaitė su savo vyru Tomu ir dukra Brigida.

Moteris dirba ne tik su įvairių fizinių sveikatos problemų turinčiais žmonėmis, bet ir su traumas patyrusiais pacientais, padeda jiems atsitiesti.

Karantinas atvėrė naujų galimybių

Dar prieš išvykstant į Ameriką alytiškė baigė studijas Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute. O sportiška ji buvo dar nuo vaikystės. Galbūt tai ir lėmė, kad savo sportinių pomėgių ji nepamiršo net ir išvykus už Atlanto.

Ilinojuje gyvenanti alytiškė tikino, kad gyvenimas Amerikoje pandemijos akivaizdoje taip pat kažkiek sustingo, tačiau jai tai atvėrė ir naujų galimybių.

Nors jos darbas ir toliau nesustojo, tačiau laisvo laiko atsirado daugiau. Nepaisant to, moteris idėjų veikloms nepristigo.

„Pandemija privertė apie viską pagalvoti iš naujo, įvertinti visas gyvenimo vertybes – ką turim ir ko galime atsisakyti. Kai užsidarai namuose, supranti, kad ima trūkti to, ką veikei iki pandemijos ir įvertini, ko netekai. Labiausiai pasigedau artumo, socialinio ryšio su draugais, žmonėmis. Tačiau nesu tokia, kad sėdėčiau ramiai sudėjusi rankas. Kiekvieną dieną bėgiojau, sportavau. Atradau daugiau man patinkančių dalykų, pradėjau mokytis, tobulintis internetu. Iš tikrųjų per pandemiją visko dariau daug daugiau nei iki jos“, – atviravo pašnekovė.

Bėgimas nutiesė tiltą tarp Amerikos ir Alytaus

Rita jau kelerius metus aktyviai dalyvauja Čikagos lietuvių bėgimo klubo veiklose. Visai atsitiktinai socialiniuose tinkluose ji pastebėjo įvairiose Alytuje organizuojamose bėgimo iniciatyvose dalyvaujančius savo pažįstamus ir taip netikėtai atrado bėgimo mėgėjų grupę „Prasibėgam? Prasibėgam!“. Pamažu į grupės veiklas Rita virtualiai įsitraukė ir pati. Dabar jau daugiau kaip metus ji atrado ne tik bendraminčių iš savo krašto, bet ir susirado draugų.

„Labai tikiuosi, kad kada nors mano grįžimas atostogoms į Lietuvą sutaps su kokiu nors bėgimo renginiu ir taip galėsiu prie savo kraštiečių iniciatyvų prisijungti ne tik virtualiai“, – vylėsi moteris ir pridūrė, jog tokia kad ir virtuali galimybė dalyvauti alytiškių bėgimo iniciatyvose ją labai suartina su jos gimtine ir tai jau tapo savotišku ją su Alytumi jungiančiu tiltu.

Daugiau kaip dvidešimtmetis praleistas Amerikoje iš alytiškės širdies neišdildė patriotiškumo ir Lietuvai svarbias datas Rita visuomet prisimena ir pamini. Neseniai praūžusi Vasario 16-oji jai taip pat nebuvo išimtis. Moteris kartu su grupės „Prasibėgam? Prasibėgam!“ bendražygiais dalyvavo šiai progai skirtame virtualiame bėgime „Išbėk žodį Lietuva“.

Tikslas – didžiausi pasaulio maratonai

„Anksčiau buvau sprinterė, bėgiojau trumpas distancijas, tačiau ilgainiui bėgimo distancijos ilgėjo kol galiausiai įšokau į maratonų traukinį. Per pastaruosius šešerius metus jau įveikiau dešimt maratonų. Geriausias mano įveikto maratono rezultatas – 3,42 val. Pirmąjį maratoną pradėjau nuo Čikagos ir kvalifikavausi į Bostono maratoną, kuris yra vienas iš šešių didžiausių pasaulio maratonų. Turiu tikslą – sudalyvauti visuose šešiuose didžiuosiuose pasaulio maratonuose“, – savo planais ir svajonėmis dalijosi Rita.

Tam pašnekovė ruošiasi atkakliai ir kantriai – beveik kiekvieną dieną. Jeigu kurią nors dieną nepavyksta atrasti galimybių bėgimui, bent dvidešimt minučių namuose skiria laiko pratimams. Namuose sportui ji turi visas sąlygas – namo garaže šeima įsirengė sporto salę su treniruokliais, bėgimo takeliu. Per mėnesį Rita bėgdama visuomet įveikia ne mažiau kaip 200 kilometrų, būna kad ir daugiau kaip 300.

Kalbant apie viso gyvenimo sportinius pasiekimus, jų Rita turi daugybę. Ji visuomet buvo viena pirmųjų šalies sportininkių sprinterių gretose. Kaip sprinterė ji su Lietuvos rinktine dalyvavo daugybėje varžybų. Sprendimas išvykti į Ameriką lėmė ir alytiškės pasitraukimą iš sporto pasaulio.

„Amerikoje susirasti trenerį nėra taip paprasta, nebent turi būti kokio nors koledžo ar universiteto komandoje. Tada ir pakeičiau savo sporto kryptį į mėgėjišką ilgų distancijų bėgimą. Palikti Lietuvos sporto pasaulį išties buvo gaila, tačiau tada man jau buvo 26-eri. Kiekviename sporte yra amžiaus ribos, kai jau reikia atsitraukti. Tą ribą jau buvau pasiekusi ir aš“, – sakė Rita.

Beje, aktyvų fizinį gyvenimą veda visa Ritos šeima, tačiau kiekvienas pasirinkęs sau tinkamą fizinio aktyvumo tipą.

Save mato Lietuvoje

Pasiteiravus apie grįžimą gyventi Lietuvoje, alytiškė nė trupučio nesuvejojusi atsakė, kad labai to norėtų, tačiau viskas priklausys nuo to, kaip gyvenimas dėliosis toliau. O dabar Rita į savo gimtąjį kraštą paatostogauti grįžta kiekvieną vasarą. Jau greitai dvidešimtmete tapsiančios dukros Brigidos širdis linksta gyvenimą kurti svetur, nors Lietuva jai labai patinka, pasiilgsta savo giminaičių.

„Labai pasiilgstu Lietuvos, savo artimųjų. Ir aš save matau Lietuvoje, ypač po pastarųjų dvejų metų Amerikoje, kur politinė padėtis labai nestabili, kur paminamas žmogiškumas, kur daug politinio melo. Visa tai tikrai privertė pagalvoti, ar mes išties norime gyventi šioje šalyje“, – atviravo Rita.

Moteris neslepia susižavėjimo, kaip Alytuje gražiai sutvarkyta infrastruktūra, skirta aktyvioms veikloms, judėjimui, poilsiui.

Gyvenimas karantino sąlygomis – laisvesnis

Pasiteiravus apie karantino sąlygų skirtumus Amerikoje ir Lietuvoje, Rita patikino, kad jos žymiai laisvesnės nei gimtinėje. Anapus Atlanto veikia visos parduotuvės, kavinės, restoranai su tam tikrais apribojimais. Susitikinėti su kitais žmonėmis čia nedraudžiama, nėra ir jokių judėjimo apribojimų.

„Iš pradžių visi uoliau užsidarėme namuose, tačiau galiausiai supratome, kad gyvenimas turi eiti ir negalim sustabdyti gyvenimo. Stebint karantino sąlygas Lietuvoje, suprantu, kad Amerikoje gyvenimas verda pakankamai laisvai“, – sakė pašnekovė.

Koronaviruso gniaužtų neišvengė ir Rita. Laimei, ji šia infekcija prasirgo lengva forma.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.