Jau greitai bus metai, kai alytiškė Ilona Smirnov po septyniolikos metų grįžo į gimtąjį miestą iš Anglijos. Namo ją sugrąžino tikrai ne „Brexit“, o tėvynės ilgesys ir noras jaustis savai, būti šalia artimų žmonių. Moteris pasakojo, kad nors svečioje šalyje ji gyveno labai gerai ir pasiturinčiai, ten visada jautėsi svetima. Sugrįžus į Lietuvą jos ir dviejų dukrų laukė daugybė iššūkių, tačiau net ir tai meilės savo kraštui neužgesino, o tikrąjį gyvenimo skonį moteris pajuto tik grįžusi namo.
Visada jautėsi svetima
Į Angliją prieš septyniolika metų ieškoti geresnio gyvenimo moteris išvyko su savo mažamečiu sūnumi. Tąkart jos gyvenime netrūko permainų, išsiskyrė su vyru ir atsakomybė rūpintis jųdviejų atžala teko jai. Kaip sakė I. Smirnov, ji turėjo visas galimybes likti gyventi Lietuvoje, tačiau, siekdama užtikrinti visavertiškesnį gyvenimą sau ir savo vaikui, ji nusprendė išvykti į užsienį.
Ten jai teko daug ir ilgas valandas dirbti viešbutyje. Pradžia buvo išties sunki, teko susidurti ir su darbdavių apgaulėmis, bendratautiečių pavydu. Dėl savo atkaklumo netrukus ji buvo paaukštinta pareigose, tačiau lietuvei net ir tai ūpo gyventi užsienyje nekėlė.
„Nepaisant to, kad man ten sekėsi, gyvendama Anglijoje visada jaučiau begalinį ilgesį Lietuvai. Nors visada gyvenau gerai, pasiturinčiai, užgyvenome nuosavą namą, bet ten aš niekada negyvenau, o tik egzistavau. Nesijaučiau laiminga. Kiti stebėjosi, kaip galėjau per tiek metų nepriprasti prie Anglijos, tačiau visada čia jaučiausi svetima. Norėjau grįžti namo, nors žmonės Lietuvoje – slogūs, pikti, viskuo nepatenkinti. Visa tai man buvo nesvarbu, nes žinojau, kad savo šalyje aš būsiu lietuvė, o ne emigrantė“, – sakė alytiškė.
Ilona pasakojo, kad pirmieji įspūdžiai apie Angliją nebuvo tokie, kokių ji tikėjosi, nes apsigyveno švara nepasižyminčiame rajone, kur gyvena daug emigrantų iš Pakistano, Indijos bei kitų musulmoniškų kraštų. „Ten Anglija net nekvepėjo. Prisimenu, skambinau mamai ir verkdama guodžiausi, kaip nenoriu čia būti, noriu grįžti, tačiau tiek metų Anglijoje mane išlaikė galimybė užsidirbti. Dar vėliau, laukiau kol sūnus baigs mokslus, nes supratau, kad vien dėl jų į Lietuvą grįžti negalime“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Lietuviai slepia tikrovę
Taip pat ji tikino niekada nepatikėsianti, kad emigrantai svečiose šalyse jaučiasi kaip namuose. Esą per septyniolika gyvenimo Anglijoje metų ne kartą teko susidurti su rasistiniu anglų požiūriu į emigrantus. Esą jie niekada nepraleis progos parodyti, kad emigrantai yra tik emigrantai ir laiko juos žemesnio lygio žmonėmis. Nepaisant to, anglai visada šypsosi, sveikinasi, mandagiai paklausia, kaip sekasi.
„Man juokinga, kai lietuviai, grįžę į Lietuvą, pasakoja, kaip ten gerai gyvena, kad užsidirba ir gali sau daug leisti. Realybė yra visiškai kitokia. Ten reikia daug ir sunkiai dirbti, daugybei lietuvių tenka lenkti nugaras po keliolika valandų per parą. Daugybė jų taip ir neužsidirbo išsvajotų pinigų, galbūt tiesiog gali leisti sau nusipirkti prabangesnių drabužių, kad grįžę į Lietuvą sukurtų gerai gyvenančio emigranto įvaizdį. Bet tik tiek“, – tikino moteris.
Ji pažįsta daugybę lietuvių, kurie nori grįžti į Lietuvą, tačiau juos stabdo baimė dėl vaikų integracijos tiek visuomenėje, tiek mokslo srityje, jų pačių darbo galimybės.
Jos įsitikinimu, lietuviai pernelyg dažnai skundžiasi blogu gyvenimu, tačiau ji mato viską priešingai – kavinės, parduotuvės visada pilnos, o tai reiškia, kad dauguma gyvena gerai.
Baiminosi dėl dukters mokslų
Alytiškė vieną vasarą praleido Druskininkuose. Po tokių ilgų atostogų vėl grįžusi į Angliją ji labai išgyveno, nekilo rankos nieko daryti, apniko niūrios mintys. Praėjusių metų balandis jai buvo lemtingas, nes kaip tik tada vėl sugrįžus atostogoms savo gimtinėje, ji suprato, kad reikia grįžti.
„Galiausiai apsisprendžiau viską mesti ir grįžti namo. Ir tikrai ne dėl „Brexit“, o dėl namų, savo krašto ilgesio“, – teigė moteris.
Tokiam žingsniui ji ryžosi ne iš karto, nes turėjo baimių dėl savo vaikų, ypač dėl vidurinėlės dukters. Moteris be savo jau 23 metų sūnaus Mažvydo, dar turi dvi 13 ir 2 metų amžiaus dukras – Aną-Gabrielę ir Anataziją-Nataliją.
„Vis galvodavau, kaip reikės adaptuotis Lietuvoje, kaip viduriniajai dukrai seksis su mokslais, nes Anglijoje švietimo lygis yra žemesnis negu mūsų šalyje. Ji kalba lietuviškai, tačiau labai jaučiasi angliškas akcentas“, – pasakojo alytiškė.
Dukrą ji leido į Alytaus Likiškėlių progimnaziją, kur yra įkurtas Lietuvybės centras. Dėl šio savo sprendimo Ilona negali atsidžiaugti, nes mokyklos bendruomenė padarė viską, kad mergaitė jaustųsi gerai, kad greitai adaptuotųsi, kad būtų šalinamos mokymosi spragos, ypač lietuvių kalbos dalyko.
Ilona pasakojo, kad Anglijoje tiek daug dėmesio mokslui kaip Lietuvoje neskiriama. „Nuo grįžimo iš užsienio aš neturėjau nei vieno laisvo nuo pamokų ruošos su dukra vakaro, tam tikslui tenka skirti bent po dvi valandas, kartu mokomės, krūvis didelis, o ir mokslo lygis labai aukštas. Jaučiuosi taip, tarsi mokykloje mokyčiausi iš naujo“, – savo patirtimi dalijosi alytiškė, kuri yra įsitikinusi, kad lietuviai mokslo srityje stipriai perspaudžia, o anglai – pernelyg nuvertina.
Pervertino saugumą
Mažiausioji atžala jau lanko darželį Alytuje ir jai adaptuotis praktiškai nereikėjo.
Pati Ilona kol kas darbo neieško, nes augina savo pagrandukę ir visą dėmesį sutelkia vyresnės dukters adaptacijai.
„Žinot, jos nenori grįžti į Angliją, nes patinka būti čia. Londone baimindavausi išleisti dukrą kur nors vieną, o čia jaučiuosi žymiai ramiau“, – teigė alytiškė.
Tiesa, ji pasakojo, kad jau ir gyvendama Alytuje susidūrė su nesaugumo jausmu. Visai neseniai iš moters automobilio buvo pavogta rankinė su mobiliais telefonais ir pinigais. Viskas įvyko vidury baltos dienos, kai ji atvažiavo iš darželio pasiimti dukros.
„Iki tol maniau, kad Lietuva yra labai saugus kraštas, bet po šio įvykio viską vertinu žymiai atsargiau. Turėjau pamoką, kad savo daiktus reikia labiau saugoti“, – tikino moteris.
Užsienyje liko brangūs žmonės ir namas
Anglijoje liko Ilonos sūnus ir vyras Laimonas. Pasak jos, sūnus savo ateities su Lietuva nesieja, o vyras taip pat grįžti į gimtąją šalį nenori, nes dėl turimos negalios nemato jokių perspektyvų darbo rinkoje.
„Būtent tai labai apsunkina apsisprendimą dėl ateities Lietuvoje. Didelė dalis širdies liko Anglijoje. Be to Londone palikau ir nuosavą namą, į kurį taip pat įdėjau daug širdies. Lietuvoje viską turiu pradėti iš naujo ir viso to man labai gaila“, – pasakojo Ilona ir pridūrė, kad namas Anglijoje jai yra tarsi jos pensijos garantas, investicija į ateitį.
Pajuto tikrą gyvenimo skonį
Moteris pasakojo, kad gyvenimo tempas Anglijoje yra tiesiog beprotiškas, ne vieną valandą tekdavo praleisti kelyje, transporto spūstyse. Nuvažiuoti į prekybos centrą ir apsipirkti būdavo didžiausias iššūkis, nes šiam tikslui reikėdavo paaukoti bent pusdienį. Dėl šių priežasčių laisvo laiko ji neturėdavo visiškai.
„Pavargau nuo to nuolatinio bėgimo, smogo, norėjau ramybės nuo žmonių, transporto spūsčių. Pasiilgau viso to, ko Anglijoje nebuvo“, – dėstė alytiškė.
Grįžusi į Lietuvą ji pajuto tikrąjį gyvenimo skonį, daugiau laiko galėjo skirti sau, savo pomėgiams. Ji pastebėjo, kad ir pats Alytus per tiek metų labai pasikeitė, išgražėjo, tačiau žmonių jame liko mažai. Ir tai ją liūdina. Pašnekovė neslėpė, kad svajoja gyventi Kaune arba Druskininkuose, o Alytus kol kas yra tik tarpinė stotelė.
