„Protas svarbu, bet grožis irgi“, – sako alytiškė pedagogė Adrija Saulėnienė, laisvalaikiu kurianti papuošalus ir aksesuarus vaikams bei suaugusiems. Tiesa, Šaltinių progimnazijoje pradinių klasių mokytoja dirbanti moteris prisipažįsta, jog mažuosius jai puošti kur kas smagiau, jų aksesuaruose vyrauja ryškios spalvos, nuotaikingi personažai.
„Būna iš darbo grįžtu pavargusi, bet tik nueinu į savo fabrikėlį ir iškart viskas atsileidžia, pasidaro taip gera, lengva“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, jog nors aksesuarų kūrimas reikalauja daug kruopštumo bei kantrybės, uždirbti iš to sunkiai pavyksta, tačiau tai – širdžiai miela veikla, galimybė save realizuoti.
Iš kur ta meilė rankdarbiams? Anot ponios Adrijos, rankdarbiai ją domino nuo vaikystės, ne atsitiktinai ji turinti ne tik pradinio ugdymo pedagogo, bet ir technologijų mokytojo diplomą, svarsto meniškumą dar galėjusi paveldėti ir iš savo kūrybingos sielos tėčio, paminklų meistro, prisidėjo ir buvimas dviejų mergaičių mama, kurias reikėjo nuolat puošti, o prekybos centruose pardavinėjamų aksesuarų kokybė netenkino.
Savo kurtais gaminiais – peteliškėmis, papuošalais, plaukų aksesuarais ir kitais, A. Saulėnienė prekiauja įvairiose mugėse, socialiniame tinkle „Facebook“, jų galima rasti ir galerijose, specializuotose parduotuvėse.
„Pardavinėdama mugėse pakeliauju po Lietuvą, susipažįstu su įdomiais žmonėmis, vietomis… O jei kada daug gaminių parduoti nepavyksta, tai didelio nuostolio nebūna, tiesiog tą dieną gerai praleidžiu laiką“, – savo veiklos privalumus vardina A. Saulėnienė.
Joje jai ypač daug pagelbėja dukros, tėvai, seserys. Būtent pastarosios pirmosios ir pamėtėjo idėją pagaminti kažką gražaus bei parduoti, kai prieš maždaug dvejus metus Adrijos šeimą ėmė spausti finansiniai sunkumai. Jos tuomet sutvarkė visus reikalingus dokumentus, parūpino stalą, palapinę ir Alytuje vykusioje mugėje pačios stojo pardavinėti sesers kurtų vaikiškų aksesuarų.
Ponia Adrija prisimena, pradžia nebuvusi lengva – norėjosi uždirbti bent kiek, o reikėjo investuoti į medžiagas, įrangą, mokėti mokesčius, klientų nedaug, prekės smulkios ir nebrangios, dar vis pasitaikydavę „gamybos“ nesėkmių.
„Būdavo atsikeliu naktį ir sėdu prie rankdarbių, ryte keliauju į darbą mokykloje, grįžtu ir vėl imuosi jų, nes reikėdavo visko prigaminti mugėms“, – pasakoja A. Saulėnienė.
Ir jei pirmųjų mugių metu jai tekdavo sukti galvą, ką padėti ant prekystalio, tai šiandien ji pergyvenanti, kaip viską ant jo sutalpinti. „Idėjos veja viena kitą, kartais pažadina net naktį, tačiau viską pristabdo laiko stoka ir mano smulkmeniškumas“, – prisipažįsta alytiškė.
Portalo „Dzūkijosveidas.lt“ nuotraukos