Kolektyvo darnai Alytaus teismo rūmų vadovė pasitelkė intuiciją ir empatiją

Irmutė Kliučinskienė – jau septintus metus, antrą kadenciją, šalies prezidento dekretu paskirta Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų pirmininkė. Boso dieną kolektyvas staigmenomis jai primena kasmet, nors pati teismo rūmų vadovė šios datos niekaip neįsimena. Daug gražių atsiliepimų apie ją kaip apie bosę tenka išgirsti bendraujant su rūmuose dirbančiais žmonėmis. Tad kaip pirmininkei pavyko taip suburti kolektyvą ir pelnyti jo meilę? Koks pagal ją turi būti šiuolaikinis geras vadovas?

Ką Jums, būnant pačiai teisėjai, reiškia vadovauti taip pat Temidei tarnaujantiems žmonėms?

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmuose pirmininke esu paskirta nuo 2013 metų, prieš tai ketverius metus vadovavau Prienų teismui, kuris kaip ir Varėnos, Lazdijų bei Druskininkų teismai nuo 2018 metų pradžios tapo pavaldūs Alytaus rūmams. Taigi, iš esmės pirmininkės darbą dirbu ilgiau, tik dabar vadovauti tenka dideliam kolektyvui – apie 160 žmonių. Į  mūsų teismo korpusą patenka ne tik teisėjai, bet ir kiti žmonės, padedantys vykdyti teisingumą.

Tikrai nelengva, nes tai labai atsakingas darbas. Teisėjos ir teismo pirmininkės pozicijos labai skiriasi. Dirbant teisėja, reikia nustatyti tiesą, o vadovui keliami visiškai kiti tikslai. Pirmininkės pareigos reikalauja daug daugiau pastangų ir rūpesčių. Juolab vadovauti nuo centrinių rūmų nutolusiems žmonėms yra sudėtinga, nes nematai jų kiekvieną dieną, bet privalai suorganizuoti, kad darbas vyktų nenutrūkstamai, kokybiškai bei sklandžiai.

Svarbu mylėti savo darbą, o aš jį myliu. Aš užaugau šiame darbe, susiformavau kaip asmenybė, lyderis. Pradėjau nuo posėdžių sekretorės darbo, vėliau tapau prokurore, galiausiai prasidėjo mano teisėjos karjera ir šiandien dirbu vadovaujamą darbą. Taigi, pažinau šį darbą nuo žemiausių grandžių. Aš nuo pat elementariausio grūdelio žinau, kas čia vyksta. Man svarbios visos darbuotojų grandys.

Ar esate ta griežtoji vadovė, kuriai kaip ir teisme galioja teisingumo principai, o vadovautis jausmais ir nuolaidžiauti – nevalia?

Sudėtinga atsakyti. Viskas priklauso nuo situacijos, kokią problemą ar uždavinį tenka spręsti. Tačiau visada vadovaujuosi taisykle, kuriai nedarau jokių išimčių: girti – viešai, o kritikuoti – akis į akį. Niekada nevengiu pasakyti tiesos, bet darau tai už uždarų durų. O girti visada malonu, nes man patinka, kai žmonės čia jaučiasi reikalingi, tampa motyvuoti, matau, kaip jie pražysta akyse.

Kas Jums sunkiausia, o galbūt maloniausia vadovaujant šiai institucijai?

Man labai sunku buvo pačioje mano pirmininkavimo pradžioje, nes mūsų darbe yra skirtingų socialinių statusų žmonių, kurių požiūriai į daugelį dalykų išsiskiria. Kolektyvas buvo susiformavęs grupelėmis, kuriose bendravimas vykdavo atskirai. Kai tapau pirmininke, pirmoji mano užduotis ir noras buvo sulipdyti kolektyvą į vieną komandą, kuri suprastų, jog čia esame tam, kad dirbtume ir žiūrėtume viena kryptimi. Ko gero, tai ir buvo sunkiausia užduotis, o jos rezultatus pastebėjau jau pirmosios pirmininkavimo kadencijos pabaigoje. Labai tikiuosi, kad man pavyko tai padaryti, nes tai, ką matau dabar, labai džiaugiuosi. Mes dabar tikrai esame komanda.

Vienas svarbiausių teisėjų darbo principų yra nešališkumas. Ar Jums kaip vadovei visuomet pavyksta jo laikytis ir sprendžiant įvairias dilemas kolektyve?

Tai siekiamybė. Kaip bebūtų, žmogus yra jausmingas. Turiu stiprų emocinį intelektą, daug į tai investuoju, bet išlikti visiškai nešališka yra labai sudėtinga. Stengiuosi tą daryti, bet kartais emocijos viršija proto galimybes. Todėl svarbu dirbti su savimi, iškvėpuoti. Tačiau klausimas, ar tikrai mums visada reikia to nešališkumo? Juk kartais reikia ir emocijų, kad suprastum, patirtum, kad potyriai būtų natūralūs. Viską apibrėžti tik proto ribomis ne visuomet yra gerai.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų kolektyvo didžioji dalis – moterys. Ar sudėtinga vadovauti tokiam kolektyvui, nes pasak įsigalėjusių stereotipų, kur moterys, ten lauk intrigų?

Išties, teismų bendruomenė moteriškėja. Galbūt dėl to, kai tai daug pastangų, kruopštumo, jautrumo reikalaujantis darbas. O dėl moteriško kolektyvo ir intrigų, tai, manau, jog tai tėra stereotipai. Labai džiaugiuosi naujų žmonių atėjimu pas mus, nes būtent jie laužo tuos nusistovėjusius stereotipus. Be to, mes kaip žmonės esame pakilę į aukštesnį lygį ir tai, kas buvo būdinga prieš dešimt metų, dabar yra kitaip – žmonės tapo labiau emancipuoti, moterų akiratis bei emocinis intelektas yra labai platus. Bent jau man neteko spręsti ar išgyventi kokių nors moterų sukeltų konfliktų ar nesusipratimų.

Dažnai tenka girdėti nuomonę, kad su bosu vyru visuomet yra paprasčiau. Kaip manote, kur slypi tokios nuomonės šaknys?

Taip, išties daugelis taip mano. Ko gero, tokia nuomonė nėra iš piršto laužta, nes vyrai yra racionalesni, jų šaltas intelektualus protas, geba save valdyti ir nepasiduoti emociniam protrūkiui. Šios vyriškos charakterio savybės padeda išvengti bereikalingų emocijų ir kitų dalykų.

Nežinau, ar taip mano ir mano kolektyvas, tačiau, kai antrą kartą pretendavau į rūmų pirmininkės pareigas, pasidžiaugiau, nes daugiau nei 90 procentų viso kolektyvo žmonių pasisakė už mane kaip teismo pirmininkę. Anoniminėje apklausoje jie įvardijo ir, jų nuomone, visus pačius geriausius mano žmogiškuosius faktorius ir charakterio savybes, net ir racionalų protą, nešališkumą. Rašė, kad esu visiems vienodai reikli ir vienodai gera.

Manau, kad ilgainiui dirbant vadovaujančiose pareigose šios savybės ir išsiugdė. Iki šiol nesu girdėjusi savo kolektyvo aplinkoje požiūrio, kad blogai, jog vadovauja moteris.

Kaip kolektyvas Jus pasveikina Boso dienos proga?

Taip, jie visada mane pasveikina. Tiesą sakant, aš niekada neįsimenu boso dienos datos, nes yra daugybė kitų švenčių ir progų, todėl kiekvienąkart man tai būna netikėta staigmena. Iš savo kolektyvo esu sulaukusi daugybės siurprizų, visada mane pasveikina, nustebina. Jie nepamiršta nė vienos man įsimintinos datos ir visada parodo dėmesį. Jaučiu jų labai stiprų palaikymą.

Kaip manote, ko reikia, kad kolektyve vyrautų darna? Ar vadovo indėlis čia yra svarbiausias?

Reikia empatijos, mokėti aukoti savo brangų laiką, šalin numesti nepasitenkinimus, nekreipti dėmesio į nepagrįstą kritiką, mokėti atleisti, pamiršti ir vėl laikytis užsibrėžto tikslo, nenuleisti rankų. Visa tai, ko reikia kolektyvo darnai, man padiktavo intuicija ir empatija. Aš kaip vadovė stengiuosi būti empatiška, įsijausti į darbuotojo vaidmenį ir tada viskas tampa daug aiškiau.

Darbuotojams svarbu ir garbingas darbo atlygis, tačiau mūsų institucijoje jo dydį nustatome ne mes. Tada belieka žmones skatinti puoselėjant gerus santykius jų su vadovu bei kolektyvu –  kad jaustųsi saugūs ir galėtų pasitikėti.

Gera atmosfera darbe yra svarbus faktorius, galintis turėti tiesioginės įtakos ir darbo rezultatams. Kaip Jūsų vadovaujamame kolektyve kuriama jauki atmosfera?

Pradėjau nuo elementarių dalykų – darbo vietų pagerinimo, galimybės žmonėms laisviau sėdėti kabinetuose, rinktis su kuo juose nori sėdėti, turėti daugiau posėdžių salių, gerbūvio, poilsio kampelio sutvarkymo, gražesnio puodelio ar gražios gėlės pastatymo. Vėliau jau kūrėme tradicijas, pradėjome organizuoti bendras šventes, paminėjimus, vieni kitus pasveikiname svarbiomis progomis. Ir visai nesvarbu, kas tie žmonės – valytojos, posėdžių sekretorės, teisėjai.

Nuostabios šventės pas mus vyksta metų gale, kai gruodžio viduryje švenčiame Teismų dieną, ryte einame į užsakytas šventas mišias. Pas mus vyksta ir spalvingi kalėdiniai vakarėliai. Į tai investuojame ir savo laiko, ir išmonės. Žmonės noriai tai daro, kuria visi.

Praėjusiais metais neorganizavome kalėdinio vakarėlio, bet turėjome jaukią Kūčių vakarienę, kurios metu vienuolė paskaitė šventų mišių ištrauką, atvežė kalėdaičių, apsikeitėme dovanomis, atsiprašėme vieni kitų, linkėjome gražių dalykų.

Vasarą organizuojame sąskrydžius, kartu keliaujam į spektaklius, kitus renginius. Tai bendros veiklos, kai norisi pabūti kartu ir visus suvienija.

Teisėjai yra žmonės, kuriems visuomenė ypač kelia nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Ar tenka pagrūmoti pirštu ir priminti šį reikalavimą Jūsų vadovaujamame kolektyve?

Žinoma, kad tenka. Ir tokie reikalavimai keliami ne tik teisėjams, bet ir kitiems darbuotojams, nes jie yra institucijos veidas. Svarbus yra jų elgesys, požiūris ne tik darbe, bet ir kitose viešose erdvėse. Būtų keista sakyti, kad iš 160 žmonių visi yra lojalūs mūsų sistemai, garbingi, sąžiningi. Būna visko, bet džiaugiuosi, kad ne itin malonių atvejų niekada neteko matyti gvildenant plačioje erdvėje. Iki šiol pakako laiku pastebėti ir pasikalbėti su tuo žmogumi.

Ar nuo teisėjos ir pirmininkės pareigų pavyksta atsiriboti namuose ir namiškiams netaikyti teisinių standartų?

Mano vaikai jau dideli. Dukra turi savo šeimą, o sūnus šiemet abiturientas. Aš visuomet su savo šeimos nariais bandau susitarti, o ne nurodyti, kategoriškai reikalauti. Stengiuosi paaiškinti, kad suprastų, diskutuojame. Tikrai nesu ta, kuri siekia nutverti, nubausti, sudrausminti.

Kaip atsipalaiduojate nuo tokio įtempto teisėjos ir rūmų pirmininkės darbo? Koks Jūsų laisvalaikis?

Kartais jo turiu, o kartais – ne. Darbas labai daug laiko suryja, ne paslaptis, kad teisėjai darbo nešasi ir į namus, kur nagrinėja bylas, surašinėja nuosprendžius. Aš kaip ir visos moterys mėgstu keliauti, skaityti knygas, sportuoti. Pastaruoju metu atradau vaikščiojimą. Mėgstu slidinėti. Einu į spektaklius. Labai patinka leisti laiką su savo šešiamete anūke Liepa-Marija.

Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *