Linas Jakštonis: ,,<...> kad Alytus būtų gražiausias, reikia visų mūsų pastangų“

2015 metų pradžioje Alytaus miesto Sodo atgaivinimo iniciatyvinės grupės nariai kreipėsi į Alytaus miesto tarybą bei valdybą prašydami atgaivinti prieš devynis dešimtmečius įkurtą vieną iš Alytaus miesto simbolių – miesto sodą, dar daugelio alytiškių vadinamą Parku. Kreipimesi buvo teigiama, jog Parko istorija neatsiejama nuo viso miesto istorijos, išpuoselėtos augmenijos prieglobstyje formavosi ir dešimtmečius gyvavo kultūros renginiai, poilsio ir net elgesio tradicijos, apgailestaujama, jog nebėra kavinės, gyvatvore apjuosto Meilės kampelio, nebevyksta šokių vakarai, koncertai, prarasta pagarba gamtai ir aplinkai, pasiūlė atgaivinti tradicinius laisvadienių renginius.

Iniciatyvinės grupės narys Linas Jakštonis aktyviai įsijungė į laisvadienių organizavimą miesto sode. Esant nepalankiam orui, renginiai vyksta naujam gyvenimui prikeltoje, senų alytiškių pamėgtoje menininkų kavinėje ,,Pušis“.

L. Jakštonis gimė ir užaugo Alytuje, nuo pirmos klasės mokėsi ir baigė buvusią 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija).

Jakštonis prisipažįsta: ,,Visi šie laisvadienių renginiai – tąsa to, kas buvo labai labai seniai – 1971 -1974 metais, tada, kai dar mokiausi vyresnėse klasėse. Šį laikotarpį tiksliausia įvardinti maišto metais. Aš ir mano bendraminčiai netikėjome ,,komunistiniu rojumi“, klausėmės roko muzikos, kurios netoleravo sovietinė visuomenė. Ši muzika nepažįstama bei svetima buvo ir mūsų tėvams. Pirmuosius roko vakarus organizavome slapta, susitarę su tolerantiškiausiais ir drąsiausiais mokytojais. Roko muzika buvo mūsų ,,duona kasdieninė” ir jokia jėga jos uždrausti nesugebėjo. Sunkiau buvo su literatūra, nes to meto cenzūra buvo ypač budri, sekamas kiekvienas žodis. Bet ir čia lietuviai šluostė nosį cenzoriams: vis kokią ,,netinkamą” Albero Kamiu, Hermano Hesės, Žano Polio Sartro knygelę išleisdavo. O kai mano bendražygiai iš Piterio pamatė 1972 metais išleistą Džeko Keruako ,,Kelyje”, –  liko be amo. Kaip pro šią akliną sieną prasimušė hipių idėjos, – svarstau ligi šiolei. Gatvėse pasirodė daug basomis vaikštančių vaikinų ir merginų, dėvinčių gėlėtus marškinius, mūvinčių kelnes, pasiūtas iš keisčiausių audinių (mano kelnės buvo avietinės spalvos iš brokatinių užuolaidų, pasiūtos privataus siuvėjo). Beje, džinsus įsigyti nebuvo lengva, nes jų kaina siekė inžinieriaus mėnesio atlyginimą. Ilgi plaukai, perrišti margaspalve juostele, gintariniai ar paprasčiausių blizgučių karoliai šokiravo tuometinį miesto elitą. Tačiau ne išvaizda buvo svarbiausia – norėta parodyti aiškią takoskyrą tarp to meto sovietinių dogmų ir nepriklausomo jaunimo mąstymo. Hipių judėjimo esmę įvardinčiau keliais žodžiais: kelias, saviraiškos laisvė, muzika ir literatūra. Dažniausiai mūsų maištaujančių susitikimo vieta ir prieglobstis buvo miesto sodas. Čia klausėmės muzikos, šokome ,,plaščiadkėje“, dalijomės mintimis apie muziką, perskaitytas knygas, merginas…

Parko atgaivinimas man – tai sugrįžimas į jaunystę, į mokyklinius metus. Renginių savaitgaliais projektą parašiau pakankamai anksti, dar 2014 metais. Teatro, kino vakarai bei koncertai – tik dalis Senamiesčio bendruomenės veiklos. Per tuos kelerius metus įvyko  nemažai renginių, visi jie man svarbūs, prasmingi. Labiausiai įsimintini – Bardų vakaras, Dariaus Žvirblio akustinis koncertas, Movo ir Andy Abro Band koncertai, spektaklis ,,Lifte”, Vasaros uždarymas ,,16“  ir kiti. Didelį pasisekimą turėjo Roko senjorų vakaras, kurio metu koncertavo atgimusi grupė ,,Aisčiai“. Daugiausiai nusipelniusius miesto senamiesčiui apdovanojame originaliais keramikės Ilonos Kalibatienės ,,Miesto sodo Angelais”. Angelais jau apdovanoti Aldona Marcinkevičienė, Jonas Algirdas Verbauskas, Glūkoidų bendruomenė, Regina Urmanavičienė (miesto sodo pirmojo sodininko dukra), Vladimiras Bondarevas-Žorka ir Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos bendruomenė. Šiuo metu Senamiesčio bendruomenė rūpinasi ir kitais miesto sodo reikalais: baigiamu želdinių ir infrastruktūros tvarkymo projektu, lauko estrados įrengimu (darbus numatoma baigti iki 2018 metų), nupirko palapinę ,,Žvaigždė” ir ją pertvarkė į sceną, kurią  jaunimas pakrikštijo ,,Voru”.

Paklaustas, kodėl miesto sode organizuojami renginiai sulaukia ne itin gausaus alytiškių susidomėjimo, L. Jakštonis pasakė, jog anksčiau dėl to išgyveno, bet dabar suvokė, kad be jokios prievartos į šiuos nemokamus renginius  ateina tie, kurie domisi ne tik miesto renginiais, bet ir nori susitikti, bendrauti.  Beje, teko pastebėti, kaip renginių organizatorius mielai pasitinka atvykusius – apsikabinimai, jaunystės prisiminimai, šiltas bendravimas… Apie būsimus renginius rekomendavo išsamios informacijos ieškoti bendruomenės facebook paskyroje.

Pasidomėjus, kokį Dzūkijos veidą įsivaizduoja pašnekovas, teko išgirsti: ,,Alytus – tai  tik dalis gražios Dzūkijos. Jeigu norime, kad mūsų miestas būtų gražiausias, reikia visų mūsų pastangų, kiekvienam nors mažą darbelį skirti ir jų jau būtų 50000. Reikia vieną kartą ir visiems laikams sukurti miesto viziją (nuo riboženklio iki riboženklio) ir ją pradėti įgyvendinti pagal svarbą bei turimus resursus.“

Primename: artimiausias Senamiesčio bendruomenės renginys Aido Jurašiaus teatras ,,Bendri nusikaltimai“ vyks rugpjūčio 11 dieną, penktadienį, 19 val. toje pačioje susitikimų vietoje – miesto sode.

 

Rita Ališauskienė / Fotografijos iš asmeninio Lino Jakštonio archyvo

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *