Prieš trejetą metų Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas Rytis Baltrušaitis ėmėsi neįprasto bendravimo su tikinčiaisiais – kalbėjimosi laiškais. Ne elektroniniais, o paprastais, ranka parašytais popieriuje ir nusiųstais paštu.
Kunigas sako, kad yra žmonių, kurie drąsiai prieina prie kunigo ir užduoda jam klausimą. Bet taip pat yra tokių, kurie dėl įvairių priežasčių negali, nedrįsta arba nenori susitikti ir kalbėtis gyvai. Tuomet pagalbon pasitelkiami popieriniai laiškai.
Kunige, kas jus paskatino prieš trejetą metų imtis tokios bendravimo su žmonėmis formos – popierinių laiškų rašymo?
Paskatino pandemijos laikas – turėjau daugiau laiko, kadangi mes, kunigai, negalėjom daug ko tuo metu daryti. Fiziškai tik nuvažiuodavom prie kapinių vartų pasitikti mirusįjį, jį palaidoti, ir viskas. Net Mišių dalyvaujant tikintiesiems negalėjome aukoti. Taip pamažu supratau, kad žmonės išgyvena labai daug įtampos, nerimo, neaiškumo dėl pandemijos.
Kai kas tada įžvelgė net pasaulio pabaigos ženklų. Tada pagalvojau – o ką aš galėčiau tokioje situacijoje padaryti, kaip jiems padėti? Viena iš minčių buvo – gal galiu atsakyti raštu į jų laiškus ir juose keliamus klausimus? Gal tai bus nors mažas spindulėlis šviesos ir prasmės bent akimirką, bent kol perskaitys?
Ką rodo jūsų gyvenimiška patirtis, tarnystė – ar daug yra žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių negali, nedrįsta ar nenori tiesiog susitikti ir kalbėtis gyvai, mieliau visa tai išdėsto laiške?
Daugeliui žmonių rūpi įvairūs dalykai, neretai tuos klausimus jie norėtų spręsti pasitelkę į pagalbą kunigą ar kokį kitą dvasininką. Jie ieško dvasininko, tačiau ne visada lengva rasti gebantį kalbėtis kunigą, nes žmonėms kartais pasakoma, esą pašnekovas neturi patirties, kad tai ne jo kompetencija. Iš kai kurių gaunamų laiškų turinio galiu spręsti, kuriais klausimais žmogui akis į akį kalbėtis būtų labai nepatogu. Man nebūtų nepatogu, jei žmogus ateitų, bet jam reikia savotiškai persilaužti. Tai laiškas, manyčiau, galėtų būti tam tikras susitikimo tilto projektas.
Ką liudija tie susirašinėjimo metai? Kas daugiausia rašo – kaimo, miesto žmonės, jaunesni, vyresni, vyrai ar moterys?
Turbūt turėčiau atsakyti, kad po lygiai iš visų jūsų paminėtų grupių. Rašo tiek vyrai, tiek moterys, tiek jaunesni, tiek vyresni, tiek iš kaimo, tiek iš didmiesčių – labai įvairi publika.
Ar laiškuose dažniausiai ko nors klausiama, ar tiesiog norima netiesiogiai pasikalbėti su jumis laiško forma?
Yra dalis laiškų, kuriuose norima tiesiog pasidalinti, neretai pasidžiaugti savo gyvenimo pasiekimais. Vyresnis žmogus nori pasidžiaugti vaikais, anūkais. Tačiau dauguma turi labai rimtų problemų. Paprastai tai tarpasmeninių santykių arba gedėjimo sunkumai, arba kokių nors moralinių dilemų problema. Žmogus labai konkrečiai klausia ir laukia mano atsakymo. Tuomet turiu parodyti savo supratimą, turiu atrašyti ir pagelbėti. Žmogus pasidalino savo istorija, neužduodamas konkretaus klausimo, bet atviras pasidalinimas rodo, kad turiu atsiliepti, reaguoti į tai, ką perskaičiau.
Žmonių yra labai įvairių. Ar gaunate ir piktokų laiškų, kuriuose išliejamas nepasitenkinimas?
Konkrečiai savo atžvilgiu tokių laiškų negaunu, nes daugumos žmonių, kurie man rašo, aš nepažįstu. Bet pasvarstymų apie tai, kad dėl vieno ar kito Bažnyčios veiksmo arba neveikimo skauda – taip, tokių laiškų pasitaiko.
Kiek skaičiau, jūs tų laiškų nekaupiate, juos perskaitote, atsakote, o kur jie keliauja toliau?
Pats laiškų turinys keliauja per popieriaus smulkintuvo techniką, kur lieka tik popieriaus juostelės. Aš pasilieku tiktai vokus, nes ant jų yra numeracija, tarkim, ar tai pirmas laiškas, ar antras, trečias – kad nepamesčiau tam tikro ritmo, kadangi rašo ne du ir ne trys žmonės.
Tai atima labai daug jūsų brangaus laiko, tačiau suprantu, kad pagalbininkų šioje srityje jūs negalite turėti, nes šie laiškai adresuojami asmeniškai jums.
Taip, tai tikra tiesa. Aš galiu kartais pasikonsultuoti: tarkim, žmogus kelia klausimą, į kurį atsakyti man trūksta kompetencijos. Tada pasikonsultuoju su savo kolegomis, psichologais ar kunigais. Kartais ir gydytojui tenka paskambinti, kad suprasčiau, nes, pavyzdžiui, žmogus parašo, kokius vaistus vartoja, ir aš tikrai negaliu nustatyti, nuo ko jie yra, nuo kokio sutrikimo ar kokią problemą sprendžia.
Pagalbininkų aš negaliu turėti, kaip sakote. Taip, tai skirta man. Laiko atima, tačiau tai vadinu absoliučiai tiesiogine sielovada.
Kunige, tokio bendravimo meno nepanoro išbandyti jūsų kolegos, kiti kunigai?
Neteko girdėti.
Žinome sparnuotą frazę: jeigu gali nerašyti – nerašyk. Kokiais atvejais nepatartumėte rašyti jums laiško, gadinti savo ir jūsų laiką?
Turbūt tais atvejais, kai norima pakeisti Bažnyčią, popiežiaus laikyseną tam tikru klausimu ir t. t. Patarčiau susilaikyti, kai nori keisti kitus, bet ne save.
Jūs ne tik žinomas kunigas, bet ir psichoterapijos specialistas. Ar pastebėjote, kad žmonės dažnai į jus kreipiasi grynai dėl dvasinių išgyvenimų?
Dėl dvasinių išgyvenimų gal labiau kreipiasi kaip į dvasios palydėtoją, dvasios tėvą. Šiuo metu studijuoju psichoterapiją, ir vienas iš dalykų studijuojant yra privaloma konsultavimo praktika. Taigi esu konsultuojantis psichoterapeutas. Žmonės kreipiasi. Taip pat yra tokių, kurie ieško konkrečiai kunigo psichoterapeuto. Tarp besikreipiančiųjų turbūt yra nemažai žmonių, kurie konkrečiai norėjo savo gyvenimo ar to laiko problemas spręsti su kunigu psichoterapeutu.
Bendravimas yra didžiulė Dievo dovana – to labai trūksta šiandieniam žmogui. Kokias kitas žmogiškas vertybes, be pasitikėjimo, jūsų manymu, puoselėja šis jūsų bendravimas popieriniais laiškais?
Man atrodo, kad gebėjimus kurti santykį. Yra labai nedrąsių žmonių, sunkiai įsitraukiančių į socialinį kontaktą. Atvirumas, didžiulis atvirumas yra labai svarbus. Kažkurioje platformoje netgi buvo išsakyta mintis, kad taip dabar galima atlikti išpažintį, moderniai, per laiškus. Tai netiesa. Nors atvirumo lygmuo tikrai yra toks kaip per išpažintį. Jeigu žmogus kalba apie savo nuodėmes, man ypač svarbu atvirumas ir gebėjimas priimti ramiai tokį turinį, kurį aš jam parašau.
Pasikartosiu, tai santykių mezgimas. Dažnai laiškuose, kuriuos gaunu, minima, kad esu pirmas žmogus, kuriam tai parašyta.
