Išskirtinės, prikaustančios dėmesį Dovilės Balčiūnaitės-Svirskės, daugeliui žinomos Miško Motės kūrybiniu pseudonimu, nuotraukos nepalieka abejingų. Šiemet jai buvo įteikta Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija už itin aktyvią kūrybinę veiklą, talentingai fotografijose įamžinant Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės 2022 renginius, kultūros įvykius, pristatant Alytaus miesto kultūrą.
Judesio fotografiją įsimylėjusi Dovilė pasakoja, kad kai ji fotografuoja, atrodo, viskas aplink sustoja ir lieka tik ji ir ta akimirka.
Dovilės kūrybiškumas, tikėtina, slypi genuose
Dar vaikystėje močiutė labai norėjo, kad jos anūkės muzikuotų, todėl ji mokėsi groti gitara, nors bandymai ir nebuvo sėkmingi. Dovilės tėtė taip pat anksčiau mėgo fotografuoti ir piešti, o sesė dirba grafikos dizainere.
Tačiau tikrosios kūrybiškumo paieškos prasidėjo dar mokykloje, kai ji lankė įvairius būrelius, domėjosi piešimu. Kažkada dailės mokytoja jai kelis kartus paskolino fotoaparatą, tuomet ji labai susižavėjo fotografija ir vėliau įsigijo savąjį. Nuo tada, su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis, Dovilė leidosi į fotografinius bandymus.
Dabar Dovilė ne tik įspūdingai fotografuoja ir save yra atradusi judesio, spektaklių ir renginių fotografijoje, bet kartu dirba ir Alytaus kraštotyros muziejuje komunikacijos specialiste, kur jos kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidžia ir kitur.
Paklausus, ar tiek daug kūrybinės ekspresijos turintis žmogus nepavargsta, Dovilė atvirauja, kad kartais norisi pertraukos, kūrybinės tylos: „Labai smagu, kad galiu suvokti, kada man jau reikia pauzės ir kūrybinių atostogų, kuriose neretai taip pat gimsta įvairių idėjų. Tikriausiai kažkas viduje natūraliai traukia prie kūrybinių procesų ir pati jaučiu, kad taip save išreiškiu. Žinoma, būna ramesnių periodų, kuomet turi leisti sau pabūti ramybėje, bet po to visada vėl norisi grįžti į fotografines keliones.“
Ji teigia, kad, dirbant profesionaliai, yra lengviau leisti sau stabtelėti, bet, žinoma, negalima „užmigti“ ir reikia nuolatinės praktikos, nuoširdaus darbo. Dovilė pati sau yra labai didelė kritikė. Kartu tai ir motyvacija eiti pirmyn ir kelti didesnius reikalavimus sau, tobulėti.
Jaunosios kartos fotografė studijavo viešąją komunikaciją, vėliau dirbo radijo stotyje FM99, taip pat ir Alytaus miesto savivaldybėje. Ji prisidėjo įgyvendinant ne vieną projektą, pavyzdžiui, multimedijų pasakojimai „Labas, grįžau“ apie į Alytų sugrįžusius gyventi miestelėnus, istorijas apie kulinarinį paveldą pristatantis projektas „Maitintojai“ ir kt.
Išskirtinis kūrybinis pseudonimas Miško Motė radosi iš lėto
Labiau pasinėrus į fotografiją, ilgą laiką Dovilės galvoje sukosi mintis susikurti kūrybinį pseudonimą, tai padaryti ragino ir aplinkiniai, tačiau jis brendo neskubant, daugiau nei dvejus metus: „Norėjosi kažko neįprasto, kad tai atspindėtų mano kūrybą, nesinorėjo vadintis tiesiog Dovilės fotografijos ar kažkaip panašiai. Miško Motę atradau visai netikėtai ir paieškų metu buvusios dvejonės tiesiog dingo. Šis pavadinimas yra apie tikrumą, būtent apie tai – mano kūryba.“
Dovilė teigia, kad fotografija yra ta sritis, kurioje ji jaučiasi geriausiai: „Aš labai džiaugiuosi atradusi ją, nes tai tarsi vienas stabilus dalykas, į kurį, net ir padarius pertrauką, tvirtai jauti, kad nori sugrįžti. Jaučiuosi, kad čia yra mano vandenynas, o visa kita veikla – įplaukiantys upeliai, skirti tobulėti, išbandyti save. Smagu, kad turiu ir kitos veiklos, nes, užsiimdama kažkuo kitu, pailsiu. O ateityje turiu planų išbandyti ir visai naujas sritis.“
Kultūros premijos apdovanojimas
Šių metų birželį Alytaus miesto šventės metu Miško Motei buvo įteikta kultūros premija. Paklausta, kokios pirmos emocijos užplūdo sužinojus, kad darbai ir indėlis į Alytaus kultūrą buvo reikšmingai įvertinti, Dovilė teigia, kad jausmas buvo neapsakomas.
„Labai džiaugiausi, šis įvertinimas tikrai svarbus. Visi Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės – metai buvo labai įdomi ir ypatinga patirtis, nors ir buvo momentų, kai galvojau, kad per sunku, nesugebėsiu, bet atlaikiau ir gavau tarsi visų darbų įvertinimą, kuris motyvuoja daryti, nesustoti.“
Dovilė mano, kad kultūros premijos buvo verta visa Alytaus 2022 komanda: „Norisi paminėti ir visus, kurie dirbo su projektu „Alytus 2022“ – tai neapsakomai kūrybingi, atsakingi, darbštūs žmonės. Esu jiems labai dėkinga, kad tikėjo, pasitikėjo.“
Ji taip pat prasitaria – jei ir nebūtų gavusi šio įvertinimo, visame procese yra sulaukusi daug grįžtamojo ryšio, jis ypač svarbus. „Kultūros premija – lyg vyšnia ant torto, bet tas skanus tortas – visi žmonės, kurie pastebi ir įvertina mano darbą“, – šypsosi Dovilė.
„Alytaus – Lietuvos kultūros sostinės 2022“ emocijų įamžinimas
Praėjusiais metais Lietuvos kultūros sostinės karūna pasipuošęs Alytus turėjo galimybę atskleisti savo kūrybinį potencialą.
„Prie šio miestui ypatingai svarbaus projekto dirbusi komanda buvo tikrai atsidavusi, labai kūrybinga ir ja buvo galima pasitikėti. Įsitikinau, kad turime daug nuostabių, talentingų miesto kultūros žmonių, kurie neretai dirba tiesiog dėl idėjos ir noro padaryti maksimaliai gerai“, – teigia Dovilė.
Ji įamžino daug mieste vykstančių renginių akimirkų, dalis jų atsidūrė ir miesto vizualiojoje komunikacijoje (stotelėse, socialiniuose tinkluose ir kt.).
„Kuomet fotografuoji spektaklius, renginius, šokio pasirodymus, gali pasirodyti, kad tiesiog užfiksuoji, ką sukūrė kitas, bet išties labai svarbu, kaip tu tai pamatysi, pajausi, įamžinsi, kaip nuotraukose atsispindės tavo pačios patirtys. Tokia fotografija tampa tarsi atskiru, nauju kultūros produktu – kūriniu“, – teigia ji.
Akį traukiančioms nuotraukoms reikia daug praktikos
Tikrai daugelis pripažins, kad Dovilės nuotraukos priverčia sustoti, įsižiūrėti ir pajausti skleidžiamą emociją.
„Užfiksuoti išskirtinius momentus reikia daug praktikos. Nors patirtis šiek tiek lengvina darbą, tačiau kaskart tai yra ieškojimas. Esu gana nedrąsi asmenybė, bet fotografijos kelyje išmokau nebijoti, kai reikia, eiti klausti, elgtis drąsiau. Fotografuodama mažai galvoju apie aplinką ir susikoncentruoju į ieškojimus. Tuomet tarsi sustoja laikas – būnu tame momente ir tarsi negirdžiu nieko aplink, kas vyksta.“
Dovilė juokauja, kad dar kartą nuėjusi į spektaklį jau kaip žiūrovė, dažnai jį mato lyg pirmą kartą ir įsijungia visiškai kiti pojūčiai.
Kūrybiškumui reikalingas ir poilsis
Nors Dovilė daug laiko praleidžia kūrybiniuose procesuose, bet turi ir kitos mėgstamos veiklos. Viena jų, kaip ji pati įvardija – kūno ir sielos terapija mankštos studijoje „Laikas sau“. Taip pat ji mėgsta ilgus pasivaikščiojimus gamtoje – mintims pravėdinti, emocijoms paleisti ir naujoms idėjoms.
„Pabaigai norėčiau pasidalinti viename filme išgirsta, bet sau labai artima mintimi: jei tai – ne iš širdies, protas nepadės“, – šypsosi Dovilė – Miško Motė.
