Su Alytaus Putinų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Bautroniene susitikome vieną iš vėjuotų spalio dienų, kai per Lietuvą nuvilnijęs mokytojų streikas buvo pačiame įkarštyje. Tad ir pokalbį pradėjome nuo karščiausių aktualijų.
Pradėkime nuo „dramblio kambaryje“. Šiomis dienomis vykstantis streikas iš esmės pakeitė daugelio pedagogų, moksleivių kasdienybę. Kaip dabar atrodo Jūsų, kaip streikuojančios mokytojos, kasdienybė?
Pasikeitė tai, kad nevedu pamokų. Todėl galiu susidėlioti per lėkimą nustumtus reikalus, atlikti tai, kam stigo laiko. Klausausi įvairių seminarų įrašų, kuriuose dalyvauti tiesiogiai po pamokų neužteko ne tik laiko, bet ir dvasinių jėgų. Kai streikas vyksta, supratau, kas yra psichologinė ramybė. Tokia jau ta tiesa, kad mokslo metų pradžia niekad nebuvo lengva, o šiemet turiu ir vienuoliktokus, su kuriais pradėjome dirbti pagal atnaujintas programas. Mokymai, kaip dirbti, planuoti, vis dar laukia. O dirbant to reikia čia ir dabar. Ir niekas aiškios vizijos, kaip viskas turi būti, nebrėžia. Nors didelio skirtumo dėl turinio pokyčių nematau. Didesni pokyčiai mokinių laukia per lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Vėl sugrįšime prie interpretacijos rašymo.
Kiekviena reforma turėtų būti postūmis į priekį. Klausydamas Jūsų suprantu, kad savotiškai grįžtama atgal?
Iš tiesų nematau, kad keistųsi kažkas prasmingesnio mokymosi link. Atnaujintoje programoje tik sureikšminta kompetencijų sąvoka. Anksčiau jas taip pat ugdėme. Dabar galvoju, kaip man reikės pamokų metu akcentuoti, kad ugdomės kompetencijas. Juk visi gebėjimai buvo ir yra jų dalis. Kultūrinės, pažintinės kompetencijos, argumentavimas, viešasis kalbėjimas – visa tai iki šiol buvo ugdoma.
Jeigu atvirai, nelabai suprantu, ką atnaujinta programa prasmingo duos? Atseit yra nauji kompetencijų ugdymo metodai, nors aš nė vieno naujo metodo neišgirdau. Niekas nieko naujo nepasiūlė. Tik pavadino kitais vardais. Turbūt žmonėms reikėjo pakeisti ar sureikšminti tam tikras sąvokas, kad parodytų, jog „dirbo“. Bet ar tautai to reikia? Hamletiškas, sakyčiau, klausimas! (Nusijuokia)
Jūsų požiūriu, Nacionalinės švietimo agentūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbuotojai atitolę nuo mokyklų realybės?
Jeigu ten dirbtų mokytojai praktikai, turbūt nebūtų beprasmių pokyčių ir mokymų. Visi laukia aiškumo. O dabar toks įspūdis, kad kažkas kažką sukūrė, ir jūs kapstykitės, atseit esate kūrybiški.
Iš savo asmeninės patirties per 12 mokslo metų pastebėjau, jog mokytojai iš paskutiniųjų bandydavo spėti išeiti savo dalyko programą. Kartais atrodydavo, jog vyksta ne ugdymosi procesas, o sprintas. Ar matote kažkokią išeitį tam, kad nebevyktų toks bėgimas?
Mes esame užsakymų vykdytojai, ką užsako ministerija, tai ir vykdome. Savo darbo praktikoje stengiuosi galvoti apie tai, ko pirmiausia reikia mano konkretiems mokiniams. Todėl labai svarbu dalyko turinį planuoti atsižvelgiant į konkrečios klasės galimybes. Pavyzdžiui, lietuvių poetų kūryba yra labai stipri. Deja, mokiniams ji ne itin patinka. Turbūt todėl, kad reikia daugiau pastangų norint ją suprasti. Dėl to poetai kartais ir būna nustumiami, daugiau laiko skiriama tiems prozininkams, kurie mokiniams labiau patinka. Be to, ir jų kūryba lengviau remtis samprotaujant rašiniuose. Kai pažįsti savo mokinius, taikaisi prie jų poreikių. Svarbiausia, iš programos pasiimti tai, ko labiausiai reikia. Iš tiesų, dirbame kūrybiškai.
Minėjote, jog streiko metu nuslūgo vidinė įtampa. Paprastai Jūsų darbo laikas prasideda nuo ankstaus ryto ir tęsiasi iki vėlyvos popietės?
Darbo diena oficialiai prasideda nuo to laiko, kuris įrašytas darbo grafike. Kiekvieno mokytojo jis individualus. Pamokos, konsultacijos pagal tvarkaraštį, susirinkimai – privalomi. Visa kita mokytojas planuojasi pats. Ruošimasis pamokoms, įvairios veiklos bendruomenei, mokymai ir t. t. Per laisvas pamokas (langus) dažnai ateina mokiniai, praleidę įvairius atsiskaitymus, norintys taisytis pažymį, kartais tiesiog pasikalbėti. Po 6 pravestų pamokų jau reikėtų ilgesnės pertraukos, bent pusvalandžio nuraminti ūžiančią galvą. Po to vėl laukia pasiruošimas kitos dienos pamokoms, mokinių darbų taisymas. Deja, susiplanavus viską, laiko daugiau neatsiranda. Būna, jog vieno dvyliktoko rašinį taisau pusvalandį, o klasėje 25 mokiniai. Dažnai tenka dirbti ir savaitgaliais. Kaip bėga laikas, tiesiog nematai.
O kada mokytojų darbo diena pasibaigia?
Deja, dažnai nesutampa su oficialiu grafiku. Vakar mokinių darbus taisiau iki pusės dešimtos vakaro. Ir dar streiko metu! (Šypsosi)
Na, skamba lyg altruizmas, pasiaukojimas dėl darbo.
Gal neskambėtų kaip pasiaukojimas, jeigu atlygis už darbą būtų adekvatus. Mokytojai nori aiškumo, mokiniai turbūt dar labiau jo nori. Parašo darbą, o kitą dieną jau klausia priėję: „Tai, mokytoja, kada ištaisysit?“ Privalau tą grįžtamąjį ryšį suteikti.
Imituojantį darbą mokytoją būtų sunku įsivaizduoti. Įprastai darbovietėse būna pietų pertraukos, kurios leidžia papietauti ar užsiimti kita veikla. Kokios tos pertraukos būna mokytojams?
Ilgoji pertrauka, kuri skirta mokiniams, pietų pertrauka ir mums. Jos metu geriu kavą ir dažniausiai tikrinu elektroninį paštą. Kartais randu informaciją, kurią reikia kuo greičiau perskaityti ar skubiai žmogui į laišką atsakyti. Nemėgstu vilkinti darbų ir versti laukti kitų žmonių. Tam, kad pasilengvinčiau sau gyvenimą, darbus, kuriuos reikia atlikti, darau kaip įmanoma greičiau. Tik tada atsiranda vidinė ramybė. Darbą palengvina aiškūs reikalavimai, struktūruoti dalykai.
Iš to, ką iš Jūsų girdžiu, skamba, kad mokytojo profesija nėra tik darbas, o – gyvenimo būdas.
Turbūt daugiau taip. Pirmas klausimas, ko iš turimos praktikos reikės mano mokiniams? Štai, atlieku resursų „reviziją“ namuose ir galvoju, ar jų dar man prireiks pamokose.
Tai ne darbo metu vis tiek galvojate apie darbą?
Taip, nes jau planuoju, ką veiksiu sugrįžusi į klasę.
Kada buvo Jūsų profesijos pradžia, jeigu ne paslaptis?
1990 metais aš įstojau į Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) lituanistikos kursą, vadinamą „auksiniu“. Tais metais į lietuvių kalbos mokytojo specialybę be stojamųjų egzaminų buvo priimta apie 120 medalininkų. Pasinaudojau galimybe, nes vidurinę baigiau sidabro medaliu, o mano mokytojas lituanistas nuolat kalė į galvą, kad būčiau geriausia lietuvių kalbos mokytoja (šypsosi). Taigi, esu Atgimimo sąjūdžio abiturientė. Kai ruošiausi laikyti istorijos egzaminą pirmosios VPU sesijos metu, link Televizijos bokšto važiavo tankai…
Kai iš karto po studijų 1995 metais pradėjau dirbti (studijos dar truko 5-erius metus), patekau į labai šiltą atmosferą. Kuruojanti pavaduotoja buvo tas žmogus, kuris palaikė. Atėjusi stebėti mano pamokų, ieškojo to, kas yra aktualu, ir nuteikė pozityviai. Labai svarbu, kad jaunas žmogus darbe būtų padrąsintas.
Nesigailite sprendimo tapti lietuvių kalbos mokytoja?
Nieko nenoriu gyvenime gailėtis. Visą laiką turėjau optimizmo. Mokytojo lituanisto kelias sunkus, bet labai prasmingas.
Pabaigoje norėčiau paklausti, ar tikite, kad situacija pagerės? Bent jau ta kreivė profesijos prestižo pakils į viršų?
Jeigu netikėčiau, susirinkčiau visus savo daiktus ir eičiau iš čia. (Juokiasi)
Ačiū už pokalbį!
Darius Zagrebaitis, Putinų gimnazijos abiturientas ir Alytaus jaunimo centro jaunasis žurnalistas