Pivašiūnų amatų centre veikia tautodailininkės Ritos Padegimaitės-Valiukevičienės ir jos dukters Glorijos darbų paroda. Eksponuojami paveikslai, rankomis pintos tautinės juostos, kiti rankdarbiai.
Paroda Pivašiūnų amatų centre veiks iki balandžio 30 d. Tai puiki galimybė per autorės kūrybą susipažinti su pačia tautodailininke ir senosiomis amatininkų tradicijomis.
Bugonių kaime, Alytaus rajone, gimusi ir augusi menininkė sako, kad grįžo į tėviškę tęsti tėvų darbo – auginti linų. Kaip, kodėl? – apie tai kalbamės su pačia parodos autore Rita Padegimaite-Valiukevičiene.
– Patiko Jūsų pasakojimas apie save: „Kai rankos pavargsta nuo mezgimo, o pečiai – nuo pynimo, imu teptuką ir tapau ant drobės“. Panašu, kad tai visai nelengvi pomėgiai. Kaip susidomėjote liaudies menu?
– Gimiau ir augau ežerų apsuptame krašte. Per anksti Anapilin iškeliavus tėčiui, mane mylėjo ir augino jo mama – bobutė Monika. Mokiausi Ryliškių vidurinėje mokykloje, paskui išvykau studijuoti į Vilniaus prekybos technikumą, įgijau knygų prekių žinovo specialybę. Gavau paskyrimą į Šalčininkų knygyną, vėliau dirbau Vilniaus ir Alytaus knygynuose.
Su vyru nusprendėme gyventi Alytuje. Nuo seno domėjausi mezgimu, tad, augindama vaikus, mezgiau pagal užsakymą, važinėjau į muges, renginiuose pardavinėjau knygas, o šalia – ir savo nertas vaikiškas kepures pasidėdavau.
Vyras vis ragino stoti į Tautodailininkų sąjungą, – nedrįsau. Vieną kartą ėmė ir pats nuvežė, taip nuo 2011 m. tapau tautodailininke. Pirmieji mano darbai – riešinės, bet supratau, kad turiu ir kitų pomėgių, tokių, kaip juostų pynimas, piešimas, linų auginimas, net žolynų rišimas.
– O kada pradėjote tapyti?
– Viskas prasidėjo nuo mokyklos laikų. Į rankas teptuką paėmiau, būdama septintoje klasėje. Dalyvavau Alytaus rajono mokinių piešinių konkurse, užėmiau antrą vietą, prizas – kelionė į kino teatrą Alytuje (juokiasi). 2016 m. dalyvavau plenere „Merkinės spalvos“, pradėjau „žaisti“ su spalvomis. Tada išbandžiau ir vaškines kreideles, pažįstami sakė, kad mano darbai panašūs į K. Šimonio ar net M. K. Čiurlionio paveikslus, tokiu aplinkinių įvertinimu labai didžiavausi, jaučiausi pakylėta.
Vėliau išdrįsau dalyvauti M. Bičiūnienės primityviosios tapybos parodoje. Vienas iš mano darbų buvo atrinktas ir papuošė Vilniaus Gedimino bokšto menių sieną.
– O kokia čia istorija apie linų auginimą? Dzūkijoje žmonės jau gal ir pamiršo, o jaunimas apskritai nežino, kaip tie linai atrodo. Tūlas pasakys – kam juos auginti, tiek vargti, jeigu parduotuvėse ir lininių siūlų, ir audinių, ir net siuvinių galima įsigyti?
– Grįžusi į tėviškę, pradėjau auginti linus. Mačiau, kaip mano mama juos augino, vaikystėje jai padėjau. Be to, žinojau, kad, pasibaigus mamos siūlams, neturėsiu iš ko nerti kepurių (juokiasi).
Kol įsisavinau visą lino kelią, užtrukau keletą metų. Nesitikėjau, kad taip patiks auginti linus: gražu, kai jie žydi, malonu liesti patį pluoštą. Dabar apie linų auginimą ir verpimą pasakoju, dalyvaudama nuostabiame Marcinkonių festivalyje „Čiulba ulba“. Man patinka tai, ką darau, o siūlų iš parduotuvės bet kas gali nusipirkti, bet savo užsiauginti – ne kiekvienam lemta.
– Tapydama paveikslus, kurdama rankdarbius, dar kuriate ir eiles?
– Kartais. Iškeliavus į Amžinybę mamai, parašiau jai eilėraštį – kaip atsiprašymą. Tada atėjo į širdį ir daugiau eilių. Rašau posmą po posmo. Kas domėsis – paskaitys.
– Pivašiūnų amatų centre pristatėte savo darbų parodą. Kokią žinutę norite perduoti parodos lankytojams?
– Kviečiu pažvelgti į mūsų su dukra darbus ir pagalvoti, ką juose matote – savo atspindį ar kūrinio autorių? Tikiuosi, kad pajusite žmogų, kuris vis dar ieško savęs. Nebijo klysti, suklupti ir vėl atsistoti. Juk tai – apie mus visus.
– Dėkojame už pokalbį.