Jau kurį laiką Alytuje lankytojus džiugina unikali ir nostalgija dvelkianti vieta – duris labai tyliai atvėrė taip ilgai lauktas mažasis traukinio vagonas, kuriame ne tik garuoja karšti gėrimai ir vilioja kvapnūs rankų darbo saldėsiai, bet ir nostalgiškais prisiminimais nusikelti į laikus, kai pro Alytų kasdien dardėdavo traukinio vagonai, kviečia muziejiniai eksponatai, specifinės interjero detalės. Maždaug trejus metus šio traukos objekto tapatumo ieškoję kūrėjai alytiškiai Milena ir Mindaugas Platūkiai tikina, kad pastarųjų savaitgalių eksperimentas mažajame traukinio vagone pasiteisino, tad dabar tvirtai žino, kokia bus ir didžiojo traukinio koncepcija. Labai daug savo širdies ir darbo į traukinio kavinukę įdėję alytiškiai – vos prieš ketverius metus sugrįžę gyventi į Alytų. Čia jie ne tik toliau kuria savo gyvenimus, bet ir daro daugybę pridėtinę vertę kuriančių dalykų.
Pradžia atrodė beviltiška
Dabar, kai visas miestas pasipuošęs kalėdiniais žiburiais, bene labiausiai akį traukia netoli Dailidės ežerėlio, pėsčiųjų ir dviračių tako link Baltosios rožės tilto pašonėje stovintys du traukinių vagonai pavadinimu „Traukinys M23“. Vienas jų – ryškiai geltonas, kviečiantis praeivius užsukti vidun, pasišildyti ir pasimėgauti karštais gėrimais bei kvapniais rankų darbo saldėsiais. Įėjus vidun, lankytojai suranda kur kas daugiau nei jaukią kavinukę – čia galima pasidairyti po unikalius istorinius eksponatus ir net pasėdėti traukinio mašinisto kabinoje.
Tiesa, didysis pilkas vagonas dar laukia savo atidarymo valandos. Ten tebevyksta intensyvūs įkūrimo darbai.
„Tik po dviejų metų galiu drąsiai pasakyti, kad šis 23 metrų, beveik 5 metrų aukščio gigantas privertė gyvenime priimti, atrodo, beveik neįmanomus ir nesuprantamus sprendimus. Ir tik, versdama užfiksuotas nuotraukas, suprantu, kiek daug buvo padaryta ir daroma, kad jis būtų čia. Ir kiek daug reikėjo ir dar reikės nudirbti savo rankomis, priimti sudėtingus sprendimus, kad idėja priartėtų prie pirminių sumanymų.
Svajonės yra nuostabus dalykas! Lengva jas puoselėti, bet kai pradedi judėti realiu keliu svajonės įgyvendinimo link, kartas nuo karto viskas atrodo beviltiška. Bet dabar galiu tik džiaugtis rezultatais“, – prisimindama traukinio pradžios istoriją sakė Milena.
Aplinka čia, ypač vakarais, nuteikia labai kalėdiškai, nes sužimba kalėdiniai žiburiai, apraizgę traukinio vagonų turėklus. Netoliese stovi didžiuliai kankorėžiai, prie kurių nusifotografuoti sustoja daugybė praeivių.
Traukinuko atidarymas – tylus ir kuklus
Pasak jos, šiai idėjai reikėjo to traukinio lėtumo, to sunkaus įsibėgėjimo nuo vienos stotelės iki kitos, bet duslus puškavimas, lėtas riedėjimas gyvenimo stotelėmis, stebėjimas aplinkos, davė tvirtus sprendimus – kas, kaip ir kodėl turi atrodyti.
Maža to, viską teko suderinti su kultūros paveldu ir numatyti dar šimtą žingsnių į priekį.
Jautė spaudimą iš žmonių greičiau atidaryti
„Norėjome kažko unikalaus, nostalgiško, atliepiančio pačią vietą ir tuo pačiu pateisinti lankytojų lūkesčius. Iš pradžių ilgai neradau atsakymų sau, kuria kryptimi turėtume sukti. Vėliau vieną idėją keitė kita. Vienu metu buvome sugalvoję didžiajame traukinyje daryti išskirtinę ledainę, tačiau buvo daug dvejonių, sulaukėme patarimų iš aplinkos ir dabar šią idėją įgyvendinti planuojame drezinoje, kuri vasarą veiks pilnu pajėgumu“, – pasakojo Milena ir pridūrė sulaukusi didelio žmonių spaudimo traukinį atidaryti dar iki šių metų Alytaus miesto šventės.
Ieškodami atsakymų sau ir norėdami numalšinti kasdienį žmonių alsavimą idėjos autoriams į nugarą „tai kada?“, Platūkiai atidarė mažąjį traukinuką, kur lankytojai gali pasivaišinti kava, kakava, nealkoholiniu karštu vynu, pasimėgauti pačios Milenos rankų darbo saldėsiais, kurių receptai yra taip pat jos pačios išieškoti per maždaug devynerius metus.
„Visi aplink be atvangos klausinėdavo, tai kada atidarysime, tai kodėl viskas trunka taip ilgai. Net sklandė paskalos, kad mums neduoda leidimų. Dabar, kai atidarėme mažąjį vagoną, viskas nurimo, galime atsikvėpti. Matome, kaip lankytojai mėgaujasi aplinka, kuri šiuo metu primena tikrą žiemos pasaką. O kai dar gali pasimėgauti kavos puodeliu ir neeiliniais desertais… Viskas, mechanizmas užkurtas“, – lengviau atsiduso pašnekovė.
Klientų lūkesčiai – aukštai iškelta kartelė
Dabar Platūkių šeima galės ramiau užsiimti didžiojo traukinio vagono projektu. Pasak Milenos, visi tikisi, kad tai bus restoranas, tačiau moteris įsitikinusi, kad čia jau labai aukštai iškelta kartelė.
„Virtuvėje sukuosi jau ne vienerius metus, tačiau su puodais rimčiau „žaisti“ pradėjau prieš devynerius metus. Nuo tada visas dėmesys buvo skirtas ieškojimams, gamybai, gamybos cheminių procesų, junginių supratimui. Koncentravausi į konditeriją. Būtent desertams labai svarbus vaizdas, estetika“, – kalbėjo Milena.
Kai dar gyveno Vilniuje, jai teko dirbti restorane ir net buvo pelniusi geriausios padavėjos statusą, o klientai vis prašydavo, kad aptarnautų dzūkaitė.
Milena tikina, kad dabar jau tvirtai žino, su kokia idėja keliaus didžiajame traukinyje, tačiau ją dar paliks intrigai, o iki tol laukia dar labai daug darbo. Meniu asortimentą plėsti žada pamažu, nes nori įsitikinti, kad vienas ar kitas pasiūlymas bus paklausūs.
Istorijas turi net traukinio „vizitinės kortelės“
Mažajame traukinyje lankytojų ypač paklausūs čia pat gaminami vafliai, turintys belgiškų šaknų, tačiau patobulinti Milenos idėjų. Taip pat vizitine traukinio kortele tapo šokoladinis Napoleono pyragas, istoriją atliepiantis eklerų su kremo įdaru prancūziškas desertas „Vienuolės“. Pasak istorijos, kadaise buvusiame geležinkeliečių pastate apsigyveno vienuolės, tad Milena vienuolių aprangą primenantį desertą nusprendė pavadinti jų garbei.
Lankytojai eilėse laukia, kad galėtų pasimėgauti kava geltonuose puodeliuose. Nostalgiškai nuteikia senovinės tortinės, kuriose nugula desertai.
„Labai nedrąsiai žengiau pirmuosius žingsnius su desertais, nes jie yra kitokie, išieškoti, rankų darbo, brangesni“, – teigė moteris. Kol kas virtuvėje sukasi ji pati, tačiau jau netrukus virtuvės šefo vaidmens imsis patikėtinis.
Unikali ir traukinio vagonų istorija
„Pačią traukinio idėją įgyvendiname pamažu, tačiau labai nuoširdžiai, nes norime, kad tai būtų unikali traukos vieta, paskleisti žinią, kad Alytus turi ne tik gražų tiltą, gėlės žiedą šalia, pėsčiųjų ir dviračių taką pušynų, eglynų apsuptyje, bet ir autentišką vietą, menančią laikus, kai pro Alytų dardėjo traukiniai.
Jau sulaukėme nemažai lankytojų ne tik iš įvairių Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio sugrįžusių lietuvių. Jiems labai patinka šis konceptas ir pabrėžia, kad labai patrauklus traukinio interjeras su autentiškais suoliukais, įvairiais senojo Alytaus eksponatais, geležinkelio nuotraukomis, o pati gamtos aplinka ne mažiau žavi. Labai džiaugiuosi, kad mus aplanko miesto menininkai, fotografai, sulaukiu daug jų patarimų“, – tikino Milena, ypač daug dėmesio skyrusi vietovės istorijos rinkimui, eksponatų, kuriuos surasti yra be galo sunku, ieškojimui, bendravimui su akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atstovais.
Mašinisto vieta – svarbiausias traukinio muziejaus ekspozicinis objektas, jau nekalbant apie tai, kad ir pats traukinys yra eksponatas.
„Pripažinkim, kad daugelis mūsų mažųjų vaikų traukiniais net nėra važiavę ir net neįsivaizduoja, kad anksčiau kasdien per Alytaus miestą puškuodavo tokia transporto priemonė. Ją nutariau išlaikyti autentišką – visiškai nekeičiant išorės. Koreguoti pultą pagal naujausias technologijas, kad vaikams ji būtų dar įdomesnė, kad prie jo jaustųsi tarsi tikri vairuotojai“, – pasakojo Milena.
Mažasis geltonas traukinio vagonas į Alytų buvo atgabentas iš Klaipėdos, kur pastaruoju metu uostamiesčio šventėje vaikus vežiojo. Vėliau buvo priimtas sprendimas jį atiduoti į metalo laužo dirbtuves, tačiau pačiu laiku pasirodė jo gelbėtojai Platūkiai, kurie įsigijo vagoną ir taip išgelbėjo nuo sunaikinimo.
Didysis traukinio vagonas kažkada važinėjo maršrutu Vilnius-Kaunas. Paaiškėjo, kad senasis Alytaus traukinys dabar stovi „Lietuvos geležinkelių“ muziejuje.
„Neturėjome daug pasirinkimo, pirkome tą, kas buvo. Taip, galėjome gauti garo traukinį kaip eksponatą, tačiau jis kainuoja milžiniškus pinigus, jo didelis svoris, o priežiūra be proto brangi“, – apie traukinio vagonų įsigijimo užkulisius pasakojo Milena.
Džiaugiasi iš naujo atgimstančia erdve
Moteris teigė, kad darbai prie traukinių jai labai patinka, šeima tuo tiesiog gyvena, o didžiausias malonumas jiems džiuginti aplinkinius, iš kurių ne kartą sulaukė ir padėkų už tai, ką jie daro.
„Visa tai darome ne dėl savęs, o dėl žmonių. Matome, kaip šioje vietoje kaskart vis daugiau judesio, vaikai atranda šią kalnuotą, slidinėjimui tinkamą vietą. Džiaugiuosi, kad šios miesto vietos pamažu atgyja ir patys gyventojai jas atranda iš naujo“, – teigė M. Platūkė.
Kol kas mažasis traukinukas dirba tik savaitgaliais, o daugiau dienų dirbti pradės vos atšilus orams pavasarį.
Nebuvau,nemačiau