„Čia jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Vis daugiau žmonių kreipiasi patarimų ir pagalbos, kas mane labai džiugina. Gal net nereiks daugiau emigruoti“, – šypsosi prieš keletą mėnesių Lazdijuose įsikūręs lenktyninių žirgų specialistas Linas Balčiūnas.
Didelį tarptautinės patirties bagažą sukaupęs, dirbęs Anglijos karalienės Elžbietos II žirgyne, išrinkęs ir paruošęs ne vieną čempioną, kaunietis L. Balčiūnas šiandien darbuojasi ir savo žiniomis dalijasi Lazdijuose esančiame hipodrome, o save vadina „laimės kūdikiu“, vis atsiduriančiu tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Lietuvoje žirgų lenktynės kol kas nėra prestižinė sąvoka, tačiau L. Balčiūnas tiki, jog tai galima pakeisti ir pakelti lenktynių sportą į gerokai aukštesnį lygį.
Linai, kaip kaunietis, sėkmingai darbavęsis Anglijoje, atsidūrė Lazdijuose?
Išvykęs svetur, kad ir kaip gerai sekėsi, niekada nenustojau galvoti apie Lietuvą. Be to, buvau iš tų emigrantų, kurie ilgiau trijų mėnesių svetimoje šalyje neišbūna, todėl vis sugrįždavau trumpam. Šiandien noriu ilgiau pabūti Lietuvoje ir atiduoti savo žinias bei patirtį.
Kodėl aš Lazdijuose? Nes dzūkų požiūris į žirgus kitoks, jie juos myli, čia labai gilios žirgininkystės tradicijos ir tai mane džiugina. Sulaukiau pasiūlymo save realizuoti vieninteliame Dzūkijos hipodrome ir ilgai nesvarstęs sutikau, juk kitos tokios progos gali ir nebūti.
Kuo čia dirbate, už ką esate atsakingas?
Gyvendamas emigracijoje, daug domėjausi Europos hipodromais – kaip jie įrengiami, atnaujinami, kuo skiriasi, kaip išsilaiko, vykdo marketingą. Viduje visada jutau, kad mano žinių ir informacijos kažkada prireiks kažkuriam iš Lietuvos hipodromų. Ir prireikė.
Dzūkijos hipodrome dalinuosi savo patirtimi ir žiniomis, kad jis atgimtų, taptų matomas, patrauklus. Lazdijų rajono savivaldybės vadovai ir naujieji hipodromo šeimininkai – Lazdijų žirgininkų klubas, siekia paversti jį krašto traukos objektu, džiaugiuosi, kad galiu jiems pagelbėti savo patarimais.
Čia turiu galimybę daryti tai, kas patinka, tai yra treniruoti žirgus, ruošti juos lenktynėms. Buvimas šalia šių nebylių atletų, jų pažinimas, susikalbėjimas be žodžių, treniravimas – man didžiausias malonumas. Planus šiek tiek pakoregavo karantinas, tačiau artimiausiu metu turėčiau pradėti vesti žirginio sporto treniruotes vaikams.
Lazdijuose esantį hipodromą paversti krašto traukos objektu – gana ambicingas planas. Kokios to perspektyvos, Jūsų nuomone?
Perspektyvos, manau, puikios, nes šiandien šis hipodromas turi viską, ko reikia – naujas patalpas, gražias tribūnas, pakankamai neblogą trasą. Netrukus planuojama įrengti tiek žirgams, tiek žmonėms saugius plastiko aptvėrimus.
Su Lietuvos hipodromais esu gerai susipažinęs ir žinau, jog visi jie buvo statomi nesikonsultuojant su specialistais. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau neabejoju, kad dėl šios priežasties ateityje problemų išlįs daug daugiau ir jas teks spręsti.
Anglijoje ir Prancūzijoje žirgų lenktynės yra labai populiarios, turi gilias tradicijas. Ko trūksta, kad ir Lietuvoje jas stebėtų minios ponių su skrybėlaitėmis bei ponų su cilindrais?
Šiose šalyse žirgų lenktynės – ne tik sportas, bet ir save išsilaikanti industrija. Anglijoje žirgų lenktynės – prestižo reikalas, Prancūzijoje jų populiarumą lemia dideli priziniai fondai.
Labai norėčiau, kad ir Lietuvoje žirgų lenktynės taptų rimtu reikalu, juolab, kad tam turime visas sąlygas, o ir žirgų sportas pas mus yra aukšto lygio. Kiekybe pasigirti gal ir negalėtume, bet kokybe – net neabejoju. Reikia tik veikiančių hipodromų, renginių, gerų trenerių ir solidžių prizinių fondų, dar skrybėlaičių konkurso, kad damos norėtų jame dalyvauti (juokiasi).
Linai, penkis metus dirbote Anglijos karalienės Elžbietos II žirgyne. Ir tuomet atsidūrėte tinkamoje vietoje tinkamu laiku?
Taip ir buvo. Baigęs studijas apie žirgų lenktynių industriją, hipodromus, žokėjų treniravimą, žirgų treniravimą ir veisimą Niumarketo lenktynių mokykloje, sulaukiau jos vadovo pasiūlymo padirbėti karalienės Elžbietos žirgyne su lenktyniniais žirgais, pasisemti patirties. Su komanda ten būdavome pirmieji, kurie prisiliesdavo prie naujų karalienės žirgų. Buvome atsakingi už pirminius jų krūvius, kol iškeliaudavo pas licenzijuotus trenerius.
Mano darbą geriausiai iliustruoja šių metų karališkosios Askoto žirgų lenktynės, kuriose dalyvavo ir laimėjo vienas mano mėgstamiausių žirgų. Man teko rūpintis pirminiu jo krūviu, buvau pirmasis prie jo prisilietęs, susipažinęs su jo kilme.
O kada ir kaip apskritai Jūsų gyvenime atsirado žirgai, Jums jie – daugiau darbas ar malonumas?
Žirgai mano gyvenime egzistuoja jau beveik 30 metų. Kažkada tai buvo tik jojimo treniruotės po pamokų, o šiandien – didžiausias malonumas. Net darbu to nevadinu, nes tiesiog nejaučiu, kad dirbu.
Ankščiau labiau domėjausi žirgų priežiūra, veisimu, šiandien koncentruojuosi į lenktynes. Esu įkūręs žirgų pirkimo, pardavimo ir ruošimo agentūrą, savo klientams aukcionuose turiu išrinkti čempionus. Nėra nieko maloniau, kaip domėtis konkrečiu žirgu, jo kilme, vertinti sudėjimą, galimybes būsimose lenktynėse, vėliau matyti, kaip įsigytas bjaurusis ančiukas virsta gulbe ir tampa nugalėtoju.
