Prieš daugiau nei trisdešimt metų studijuojant dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje susipažinę Arūnas ir Ingrida Vaitkai šiuo metu gyvena ir kuria Alytuje. Pokalbio susitikome sakralioje Alytaus sinagogos erdvėje, kurioje šiuo metu eksponuojama jų paroda „Tandemas“. Su dailininkais diskutavome, kaip keitėsi jų kūrybinis identitetas, koks yra šiandieninio žmogaus santykis su kultūra ir vis dar vyraujančius stereotipus apie bohemą.
– Papasakokite, kaip atrodo dviejų menininkų gyvenimas po vienu stogu?
– Reikėtų pagyventi kartu, kad pajustum tą dvasią. Kai turime nusiteikimą ir laiko kūrybai – kuriame, kai ne – ilsimės. Mūsų namai universalūs. Turime savo erdves kūrybai, poilsiui, darbui ir kitiems pomėgiams. Pavyzdžiui, meditacijai tarp daržo augalų. Galime visą dieną vienas kito nematyti, tačiau vakarop mus apgaubia namų jaukumo šiluma.
– Pasinerkime į prisiminimus. Kaip susipažinote su Ingrida?
– Mes susipažinome studijuodami Telšių dailės technikume, dabar tai – Vilniaus dailės akademijos Taikomosios dailės fakultetas. Prieš trisdešimt devynerius metus pastebėjau merginą ilga kasa, rymojusią bendrabučio trečio aukšto palangėje, bežiūrinčią į Masčio ežerą. Taip kažkokie fluidai ir pasklido manyje. Tiesa, reikėjo ne vieną kvietkelį pririnkti ir ne vieną litrą pieno iš kaimo atvežti, kol abipusė meilė suliepsnojo.
– Žinau, kad savo namuose esate įsikūrę dirbtuves?
– Kartais visi namai virsta jomis: vienoje erdvėje tapome, kitoje konstruojame instaliacijas, šviestuvus, trečioje jas džioviname, eksponuojame, saugome, utilizuojame ar perdirbame. Kai reikia, atsiveria dar viena erdvė siuvimui. Tai – Ingridos karalystė tapymui ant šilko ir tekstilės. Turėti dirbtuves namuose mums – didelis privalumas ir nepriklausomybė. Gali bet kuriuo paros metu nueiti į jas ir užsiimti kūryba. Namuose turime ir darbų galeriją, kurioje yra eksponuojami ne tik mūsų, bet ir kolegų ar bičiulių kūriniai.
– Kaip save pristatytumėte tiems, kurie jūsų kūrybą mato pirmą kartą? Kokia ji?
– Mūsų kūryba gana universali ir nepastovi. Ji neplaukia pasroviui, yra paremta eksperimentais ir nuolatos kinta.
– Kaip manote, kokiems žmonėms skirti jūsų darbai, koks yra jūsų gerbėjas?
– Intelektualus, nes visiems nėra laiko.
– Kaip apibūdintumėte žmogaus ir meno santykį šiandieniniame pasaulyje?
– Dviprasmišku, pataikaujančiu, kičišku, paviršutinišku. Dabar yra daug diletantizmo. Tačiau jauni žmonės, su kuriais bendrauju ir dalinuosi sukaupta patirtimi, labai aktyviai dalyvauja kultūriniuose renginiuose. Klaidinga manyti, kad menas ir kultūra yra tik brandžių žmonių domėjimosi lauke ir kad besiskverbiančios subkultūros ar pigūs kičinio lygio renginiai „permuša“ jaunimo domėjimąsi menu, muzika, kultūra.
– Dažnai menininkus vadina bohemiškomis asmenybėmis, galbūt net laiko keistesniais. O ar pats tokiu jaučiatės?
– Bohemišku jaučiuosi bičiulių rate, tada jau „linksminamės, pakol jauni ęsma“. Tam, kad būtum menininku, nereikia pakeisti plaukų spalvos, išsitatuiruoti nuo galvos iki kojų ir savo eksterjeru šokiruoti aplinkinius.
– Kaip manote, kodėl mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad menininkai yra bohemiškos asmenybės?
– Stereotipus kuriame patys, o gajus stereotipas tik vizualus, kad taip ir yra. Tikrų bohemų, pasidomėjus, galima aptikti.
– Jeigu kalbėsime apie darbus, kiek svarbi natūra jūsų darbuose, t. y. kiek svarbu matyti tikrą objektą ir jį vaizduoti, ar užtenka tapyti iš fantazijos?
– Gamta – nuostabiausias kūrėjas ir griovėjas, ją galima tik pamėgdžioti. Natūra mūsų darbuose atsiveria tapybos plenerų metu, čia ir dabar. Kartais laukiame ir atskrendančios mūzos, įkvėpimo ankstyvo ryto ūke ar mėnesienoje. Dažnai kūrinio formą ir spalvas padiktuoja esama vieta ir erdvė.
– Kas jums yra tapyba? Gyvenimas? Pomėgis? Stebuklingas pasaulis, į kurį iškeliaujate, palikdamas šiapus visas negandas, sunkias mintis, nerimą, rūpesčius?
– Man tapyba – meditacija ir euforijos laukimas. Tapydamas aš atitrūkstu nuo išorinio pasaulio, kol Ingrida nepakviečia prie stalo. Ingridai tapyba – laisvalaikis, nuostabios vasaros dienos su kolegomis.
– Kas kūryboje jums svarbiausia?
– Provokacijos, pagarba žiūrovui ir nuoširdumas.
– Ko reikia, kad gimtų paveikslas? Kur jis gimsta pirmiausia? Ar stovėdamas prieš baltą drobę žinote, kuo viskas baigsis? Kiek laiko tapote savo paveikslą?
– (Arūnas) Paveikslas dažnai gimsta žiūrint į tuščią drobę. Kartais gamta diktuoja teptuko kryptį, o kuo tai baigsis – nežinia. Darbas gali gimti šią akimirką, jei nepersistengi ir gebi laiku sustoti. Ilgiau tapant gali gimti kitas darbas toje pačioje drobėje. Kartais būna, kad darbus pertapau, o kartais pradėti darbai užbaigimo laukia net ir pusmetį.
– (Ingrida) Aš esu labai savotiška kūrėja. Ilgai svarstau, koks objektas nuguls plokštumoje. Man svarbi daikto istorija, vieta, kur jis atsiranda. Juk visi daiktai yra laikini. Retai kada pertapau, dažniausiai tik pataisau.
– Ar žiūrėdamas į šiandieninio meno pasaulį nepasigendate pagarbos profesijai ir meistrystei?
– Šiandienos pasaulyje vyrauja „pigu, skanu ir greita“. Žmonės galvoja, kad jiems pakanka pažiūrėti kelis vaizdo įrašus per „YouTube“, ir jie mano, kad jau yra kūrėjai.
– Apie ką kalba jūsų darbai? Ką savo kūryba norėtumėte pasakyti visuomenei?
– Dažniausiai jie kalba simbolių, išreikštų per spalvą, liniją ar formą, kalba. Nesukramtyta ir nepateikta iš karto suvalgyti. Paslaptis visada turi išlikti, tai skatina žingeidumą.
– Kokius didžiausius lūžius savo kūryboje įvardytumėte kaip esminius?
– Didžiausi lūžiai vyksta tada, kai tiesioginis darbas netrukdo asmeninei kūrybai. Dirbantis edukatorius turi būti kūrėju, besikeikiančiu, prisitaikančiu, atsiduodančiu, o tai sekina.
– Kaip keitėsi jūsų, kaip kūrėjų, identitetas per visus kūrybos metus?
– Jis keičiasi nuolatos. Dėl intensyvaus gyvenimo būdo nėra laiko ir noro tapyti tą patį motyvą kita spalva ar rakursu. Mums patinka dirbti su įvairiomis medžiagomis eksperimentuojant. Ingridos pirmosios studijos buvo metalo plastika ir kalvystė, o mano pramoninis gaminių meninis konstravimas, kitaip tariant, daiktų dizainas. Įgyti įgūdžiai geriausioje amato kalvėje leidžia kurti instaliacijas, dekoracijas, šviestuvus, kai reikia, mažosios plastikos objektus ar skulptūras. Mano kūrybą lengviau identifikuoti per ekslibrisus, šaržus, o Ingridos – „daikčiukų“ tapyboje. O įkvėpimas kūrybai atsiranda iš gyvenimo „druskos“.
– Grįžkime į praeitį. Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai meno link? Kaip supratote, kad jaučiate tam aistrą? Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? Gal potraukį piešti paveldėjote?
– Ingridos senelis buvo žinomas medžio drožėjas, o tėtis inžinierius, todėl puikiai piešė. Taip pat kūrė eskizus pirmajai „Snaigei“. Ingrida lankė dailės mokyklą, tačiau tapyti pradėjo tik po studijų. Mano mama turėjo talentą piešimui, taip pat ir gražų balsą. Aš pats piešti pradėjau šaržuodamas mokytojus. Būna, kad su Ingrida pasdiskutuojame, ar tai paveldima. Tačiau atsakymo vis dar nežinome.
– Arūnai, esate kilęs iš Žemaitijos. Kaip pavyko prisijaukinti Dzūkijos sostinę? Ar ilgai Ingridai reikėjo įkalbinėti jus atvykti čia gyventi?
– Nojė, eso grynakraujis žemaitis, saikinga užsispyrės, mėgstantis gamtą. Ė protingus žmonis. Todie Alytaus gomta mon baisę patėka, o geografėnė padietis leida būtė greita priprašomam Ingridas čia apsistuotė.
– Kaip apibūdintumėte gyvenimą Alytuje? Kodėl jums čia gera?
– Jau trisdešimt septynerius metus Alytus – mūsų miestas. Per tiek metų viskas tampa sava, pažįstama. Turime daug galimybių saviraiškai ir asmeninei, ir kolektyvinei.