Alytaus pensininkų draugija „Bočiai“ rugpjūčio 19 dieną organizuoja išvyką po Aukštaitiją. Aišku, daugeliui kyla logiškas klausimas, kodėl kelionė pavadinta „Aukštaitija kitaip“. Ogi todėl, kad tai bus netipinė pažintis su Aukštaitija, kaip būdavo organizuojama anksčiau.
Jos maršrutas veda per Elektrėnus, kur aplankysime vieną naujausių ir moderniausių bažnyčių Lietuvoje. Tiek jos išorės, tiek vidaus interjeras stebina visus, kurie joje apsilanko.
Toliau vyksime iki Maišiagalos – gražiai tvarkomo miestelio bei ne mažiau įspūdingų dvaro rūmų, dar vadinamų Houvaldo rūmais, nes paskutiniai dvaro savininkai iki II Pasaulinio karo buvo šios giminės atstovai. Teigiama, kad būtent čia yra gyvenęs, kovojęs ir baigęs gyvenimą Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. XVII a. juos valdė Sapiegos, Tyzenhauzai, o XVIII a. – Eperješai. Vėliau dvaro rūmus paveldėjo vyskupas Masalskis. Po karo rūmuose buvo apgyvendinti kolūkiečiai, vėliau čia įsikūrė tarybinio ūkio kontora, vidurinė mokykla, o dabar juose veikia amatų centras ir biblioteka.
Kelionę tęsime link Molėtų, pakeliui aplankydami Karvio kaimą, kuriame pagrindinis architektūrinis akcentas – šv. Juozapo bažnyčia. Visus stebina jos didybė, ypač tokiame nuošaliame kaime. Karvio dvaro savininkas Točilauskis 1779 m. pastatė medinę bažnyčią. Jai buvo paskirtas ir Karvio kaimas (4 valakai). 1861 m. bažnyčia sudegė. Jos vietoje 1862–1865 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia.
Lietuvoje mažai žinomas yra Pikeliškių kaimelis turi savo puošmeną – dvarą, į kurį nuo pagrindinio kelio veda senų lapuočių medžių alėja. Tai XVIII a. viduryje statyti gana kuklūs klasicistinio stiliaus rūmai, kuriuos juosia nedidelis parkas su įspūdingais šimtamečiais ąžuolais, beržais, liepomis, klevais…
Apie 16 km nuo Lietuvos sostinės nutolusio dvaro savininku 1930–1934 m. buvo maršalas Juzefas Pilsudskis. Tai buvo vasaros rezidencija, į kurią reikalų tvarkyti dažnai atvykdavo Lenkijos vadovai bei užsienio ministrai. Beje, J. Pilsudskis prie dvaro buvo įrengęs pradžios mokyklą. Po maršalo mirties dvaras neilgai išliko šeimos nuosavybe – 1940 m. jis buvo nacionalizuotas, o po Antrojo pasaulinio karo čia veikė įvairios įstaigos, kolūkio kontora, šiandien Pikeliškių dvaras yra restauruotas, jame įsikūrusi biblioteka.
Kelionę tęsime iki Europos centro. Europos geografiniu centru vadinama keletas vietovių. Tai yra dėl to, kad nustatant Europos geografinį centrą naudojami skirtingi metodai. 1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai nustatė Europos žemyno geografinio centro vietą pagal naujus nustatytus kontinento ribų taškus. Naudodami gravitacijos centrų metodą jie nustatė, kad Europos geografinis centras yra 54 laipsniai 54 minutės šiaurės platumos ir 25 laipsniai 19 minučių rytų ilgumos. Šito taško tiksli vieta yra Lietuvoje Molėtų raj. Centrą žymi G. Jokūbonio sukurtas paminklinis akmuo.
Sekantis sustojimas – Dubingiai. 1334 m. kryžiuočių kronikose minima Dubingių žemė (lot. terra Dubingam). Kiti kryžiuočių antpuoliai buvo 1373 ir 1375 m. XV a. – XVI a. pr. Dubingiai buvo administracinis ir ūkinis centras, priklausantis Didžiajam kunigaikščiui. Čia būta medinės pilies, 1412–1413 m. jos vietoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis pastatydino naują pilį. Dubingių pilis, priklausiusi Vilniaus gynybinei sistemai. Valdant Vytautui Didžiajam Dubingiai tapo svarbia Lietuvos vietove. 1415 m. Jogaila su savo karališkuoju dvaru lankėsi Dubingiuose pas Vytautą. XV–XVI a. vietovė tapo Radvilų giminės rezidencija. Miestelis tapo vienu iš reformacijos centrų Lietuvoje, Dubingių kunigaikštystės centru. XVI a. viduryje Mikalojus Radvila Rudasis Dubingių katalikų bažnyčią perdavė evangelikams reformatams. Apie 1620 m. Jonušas Radvila I piliavietėje pastatė naują, mūrinę, renesanso stiliaus evangelikų reformatų bažnyčią. Šioje bažnyčioje buvo palaidoti žymiausi Radvilų giminės žmonės, tarp jų Mikalojus Radvila Rudasis ir Jonušas Radvila. Deja dabar tenka lankytis tik tos didybės griuvėsiuose.
Iš Dubingių per Labanoro girią vyksime link Palūšės, pakeliui aplankydami Labanoro bažnyčią. 2011 m. ji sudegė, dabar atstatyta ir yra viena didingiausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Palūšė garsėja viena seniausių medinių bažnyčių ne tik Lietuvoje, ji įtraukta į saugomų architektūros paminklų sąrašą. Čia labai gražus kraštovaizdis, todėl turi vieną didžiausių vandens turizmo centrų Baltijos šalyse. Teritorija turi kurortinės vietovės statusą, gausiai lankoma turistų.
Pasisvečiavę Palūšėje, vyksime į Ginučius, pakeliui stabtelėdami prie Ladakalnio pasigrožėti kraštovaizdžiu. Nuo jo matosi 6 ežerai. Ginučiai – etnografinis kaimas, garsėjantis savo vandens malūnu, beje, veikiančiu iki dabar. Unikalus statinys traukia dėmesį, o jo veikimas – puiki šviečiamoji pamoka visiems.
Po apsilankymo Ginučiuose, vyksime į Alytų.
Alytaus pensininkų draugijos „Bočiai“ informacija