„Kiekvienam spektakliui įkvepia gamta, sutikti žmonės, įvykiai. Mėgstu prieš pat spektaklį išeiti iš teatro pasivaikščioti, nueiti išgerti kavos, pabendrauti su žmonėmis, išklausyti, kuo jie šiandien gyvena. Visa tai tampa įkvėpimo šaltiniu vaidinant. Tokiu būdu kiekvieną kartą spektaklis tampa vis kitoks“, – apie tai, kaip atrodo diena, kai vakare laukia spektaklis, pasakoja Alytaus miesto teatro aktorius Povilas Adomaitis. Pokalbio dieną jo dar laukė muzikinis spektaklis „Baltaragio malūnas“, kiek vėliau tą savaitę – naujausia teatro premjera „Dairosi Dievas nuo kalno“ ir šiuolaikiška klasikos interpretacija spektaklyje „Vedybos“. Pastarąją alytiškiai gali pamatyti jau šį ketvirtadienį, gegužės 21 d. Apie šiuos spektaklius, apie pagaliau atėjusį pavasarį ir apskritai apie aktoriaus gyvenimą kalbamės su pačiu P. Adomaičiu.
Povilai, kuom gyveni šiomis gražiomis pavasario dienomis?
Gyvenu medžių genėjimu (juokiasi). Iš tiesų gyvenu ilgais vakarais sodyboje, šalia Alytaus. Čia galiu sau leisti tiesiog atsisėsti ant kėdės ir žiūrėti nuo kalno į tolius. Toks pavasarinio džiaugsmo stebint ir tvarkant aplinką laikas. Mane visur supa gamta, kol neužeinu į teatrą. Viena vertus – ramybės jausmas, kita vertus – sustojimo ir įkvėpimo akimirkos.
Kaip atrodo tavo diena, kai turi spektaklį? Štai šiandien, kai kalbamės, vakare tavęs laukia „Baltaragio malūnas“. Kokia bus tavo diena iki tol? Ar turi kažkokių ritualų ar tradicijų?
Neturiu kažkokių specialių ritualų. Pamenu, anksčiau specialiai vienas ruošdavausi tik tam vaidmeniui, atsiskyręs, užsidaręs tarp keturių sienų – daug galvodavau apie vaidmenį, naktimis repetuodavau. Dabar stengiuosi gyventi su tuo, su kuo tą dieną atsikėliau. Pavyzdžiui, šiandien atsikėliau su griaustinio lydimu lietumi ir jau žinau, kad to lietaus ir griaustinio bus šiandienos „Baltaragio malūne“. Kiekvienam spektakliui įkvepia gamta, sutikti žmonės, įvykiai.
Mėgstu prieš pat spektaklį išeiti iš teatro pasivaikščioti, nueiti išgerti kavos, pabendrauti su žmonėmis, išklausyti, kuo jie šiandien gyvena. Visa tai tampa įkvėpimo šaltiniu vaidinant. Tokiu būdu kiekvieną kartą spektaklis tampa vis kitoks.
Prisiminkime naujausią Alytaus miesto teatro premjerą „Dairosi Dievas nuo kalno“, režisuotą Alberto Vidžiūno, kur scenoje teko pažaboti poezijos kūrinius. Čia nebuvo tradicinio dramos kūrinio. Ar tai tapo iššūkiu aktoriams?
Iš karto prisiminiau vaikystę Dzūkijoje, kai reikėdavo pažaboti arklius… Taip, eilėraštį taip pat reikia pažaboti, užvesti ant tam tikro tako. Kiekvienas eilėraštis turi platų kontekstą, kuriame – autoriaus biografija, laikmetis, kurį jis parašytas. Kiekvienam žmogui jis nuskambės skirtingai, tad atrasti tą vieną bendrą liniją tikrai sudėtinga. O dar reikia atrasti bendrą dramaturginę liniją tarp daugybės eilėraščių, naudojamų spektaklyje.
Taip, tai buvo nelengvas kelias, bet jis nebuvo atgrasus. Spektaklio kūrimo procesas buvo smalsus, įdomus naujų atradimų kelias, kuriuo norėjosi eiti. Visai kaip pavasaris. Genėdamas medžius atrandi, kad kiekvienas jų turi daugybę auglių. Kiekvienas eilėraštis, kai jį perskaitai pirmą kartą, irgi atrodo pilnas „auglių“ – jame nedaug žodžių, gal trisdešimt, gal kiek daugiau, bet svarbiausia, kas vyksta už jų, kokia jų prasmė. Kiekvienam žmogui suskamba vis kitas eilėraštyje esantis „auglys“.
Poezija yra labai išvalantis žanras. Ji puikiai išvalo klišes, nereikalingas priemones ar žodžius, kurie nieko neduoda. Eilutėje tėra keturi žodžiai ir jų pakanka, kad susikalbėtume, atrastume ryšį vienas su kitu. Galiausiai, prisilietimas prie poezijos augina mane kaip aktorių.
Tau tai pavyko puikiai – tavo scenoje Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Šešiolikmečiai“ tapo kone hamletišku monologu ir nuskambėjo lyg būtų parašytas vakar, apie mus supančius įvykius. Viename eilėraštyje sugebėjai sukurti tokią draminę liniją…
Jis labai artimas tam, kuo mes visi gyvename šiandien. Jau pirmą kartą jį perskaitęs supratau, kad turiu jį skaityti mintyse turėdamas visą šiandienos jausmą, ir tada jis tiesiog negali nepaliesti kiekvieno žmogaus.
Pamenu, dar studijų laikais vaidinome poezijos spektaklyje. Mano kurso vadovai Vytautas ir Velta Anužiai nuolat sakydavo, kad kiekvienas eilėraštis yra atskiras žmogaus monologas iš vieno ar kito jo gyvenimo etapo. Iki šiol taip ir žiūriu į poeziją.
Po tavo „Šešiolikmečių“ monologo iš karto norėjosi ieškoti informacijos apie šį eilėraštį: kada ir kur jis parašytas, kokios aplinkybės tuo metu supo Justiną Marcinkevičių…
Aš irgi perskaitęs netgi mažą eilėraštį mėgstu jį analizuoti, galvoti apie laiką, kai jis buvo parašytas, apie tai, ką tuo norėjo pasakyti autorius. Tada pradedu mąstyti, kas dėsis šių dienų žmogaus galvoje, kai jis išgirs eilėraštį, kaip jis jį paveiks. Kiekviename eilėraštyje telpa labai daug istorijos ir, kai susipažįsti su ja, pradedi atrasti tuos „auglius“ ir augti su tuo kūriniu.
Ar turi vaidmenį, kurį norėtum suvaidinti?
Vienu metu išties daug galvojau apie įvairius vaidmenis. Nuo pat studijų laikų buvau įsitikinęs, kad turiu turėti vaidmenį, kurio siekiu. Namuose turiu dideles dėžes studijų laikų užrašų. Pamenu, prieš gerus metus varčiau vieną iš sąsiuvinių ir radau užrašytą sakinį: „Visada, net ir neturėdamas vaidmenų, turi save projektuoti dideliam vaidmeniui“.
Visada galvoju apie Šekspyro Ričardą III, Hamletą, Makbetą, Moljero pagrindinius vaidmenis, pavyzdžiui, Tartiufą. Yra vaidmenų, apie kuriuos mąstau, bet jiems dar ne laikas – pavyzdžiui, žiūrėdamas spektaklį pagalvojau, kad kažkada norėčiau suvaidinti Šekspyro Karalių Lyrą. Man tiesiog įdomu. Turiu tą instinktą sulig kiekvienu vaidmeniu atrasti kažką naujo ir augti tiek kaip aktorius, tiek kaip žmogus.
