Nacionalinėje portretų galerijoje Londone eksponuojamas alytiškių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų kūrinys „Genealoginė deformacija“. Paveikslas pateko tarp vos 51 darbo, atrinkto iš beveik pusantro tūkstančio paraiškų, kurias pateikė menininkai iš 63 pasaulio šalių. Tačiau Algirdui Gataveckui šis įvertinimas reiškia daugiau nei tarptautinę sėkmę. Tai – kelias nuo Alytaus vaikų namų, miesto mokytojų ir skaudžių šeimos patirčių iki vienos svarbiausių portreto meno erdvių pasaulyje.
Kartais gali pasirodyti, kad svarbiausi dalykai įvyksta parodos atidarymo vakarą – tarp svečių, fotografų blyksčių, sveikinimų ir iškilmingų kalbų.
Tačiau tikroji kūrinio istorija prasideda kur kas anksčiau.
Ji gimsta studijoje, kurioje nėra žiūrovų. Abejonėse, nesėkminguose bandymuose, nuovargyje ir ilgose valandose, kai paveikslą mato tik jo autoriai. Kartais – ir tuomet, kai dar neaišku, ar tai, kas atsiranda drobėje, apskritai kada nors bus parodyta kitiems.
Šiandien brolių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paveikslas „Genealoginė deformacija“ kabo Nacionalinėje portretų galerijoje Londone. Jį mato tūkstančiai žmonių iš įvairių pasaulio šalių.
Tačiau drobėje žiūrovą pasitinka ne triumfas.
Joje – du broliai, tėvo figūra, skurdžios aplinkos ženklai ir nematoma jėga, deformuojanti sieną, kūną bei atmintį. Tai pasakojimas apie dalykus, kuriuos žmogus paveldi ne tik genais.
Nacionalinė portretų galerija Londone laikoma viena svarbiausių portreto menui skirtų institucijų pasaulyje. 2026 metų „Herbert Smith Freehills Kramer Portrait Award“ parodai buvo atrinktas vos 51 darbas iš 1 474 pateiktų kūrinių.
Algirdas Gataveckas neslepia – patekimas į šią parodą jam ir broliui yra labai svarus profesinis įvertinimas.
„Tai – pripažinimas pasauliniu mastu. Nacionalinė portretų galerija yra vienas pagrindinių portreto žanro taškų pasaulyje – tiek dėl savo istorijos ir kolekcijos, tiek dėl rengiamų parodų kokybės. Toks įvertinimas yra tarsi aiškus patvirtinimas, kad tavo kūryba atitinka pasaulinį lygį“, – sako menininkas.
Pasak jo, šiame konkurse neužtenka ryšių, pažinčių ar gero vardo savo šalyje.
„Čia pažįstami nepadės. Pats kūrinys turi būti įspūdingas ir kokybiškas. Mus atrinko pasaulyje įtakingi meno profesionalai. Todėl mums, kaip asmenybėms ir kūrėjams, tai reiškia labai daug. Tai patvirtinimas, kad esame stiprūs portretistai.“
Konkursui pateiktus darbus vertino tarptautinė komisija, kurioje dirbo menininkai, kuratoriai ir Nacionalinės portretų galerijos vadovė Victoria Siddall. Paroda Londone veiks iki 2026 metų spalio 7 dienos.
„Genealoginė deformacija“ Nacionalinėje portretų galerijoje neatsidūrė atsitiktinai. Broliai kūrinį pradėjo kurti turėdami konkretų tikslą – patekti į prestižinį Londono portreto konkursą.
„Mes šio tikslo siekėme sąmoningai. Kūrinį kūrėme būtent galvodami apie Nacionalinę portretų galeriją. Žinojome, kad tikimybė patekti yra labai maža, tačiau su broliu tikėjome, kad turime reikiamą lygį ir mūsų galimybės galbūt yra didesnės“, – pasakoja Algirdas.
Išgirdus žinią apie atranką pirmiausia atėjo džiaugsmas. Vėliau, pamačius kitų menininkų darbus, jį pakeitė suvokimas, kokia trapi buvo riba tarp sėkmės ir nepatekimo.
„Kai pamatėme atrinktus kūrinius ir tuos, kurie nepateko, pradėjome suprasti, kad ir mes galėjome likti už parodos ribų. Net neatrinktų darbų kokybė buvo labai aukšta. Tada pagalvojome, kad galbūt anksčiau kiek naiviai vertinome savo galimybes“, – pripažįsta menininkas.
Oficialiais galerijos duomenimis, į parodą pateko mažiau nei keturi procentai visų konkursui pristatytų darbų.
Nors „Genealoginė deformacija“ sukurta 2025 metais, jos kompozicijos pradžią galima atrasti gerokai senesniame brolių darbe.
2010 metais Algirdas ir Remigijus Gataveckai ant buvusios Alytaus autobusų stoties pastato sienų pristatė magistrinį darbą „Situacija“. Tai buvo autobiografinė instaliacija, kurioje broliai vaizdavo save ir savo tėvą.
Dvynių figūros buvo vienoje pastato kampo pusėje, tėvo – kitoje. Juos skyrė ne tik fizinis 90 laipsnių kampas, bet ir sudėtinga šeimos istorija.
„Ši kompozicija turėjo įtakos ir naujajam paveikslui. Mes su broliu vėl esame vienoje sienos pusėje, o stipriai išdarkyta, deformuota tėvo figūra – kitoje“, – aiškina Algirdas.
Brolių magistrinis darbas „Situacija“ buvo ginamas ne akademinėje auditorijoje, o viešojoje Alytaus erdvėje, ant apleistos autobusų stoties pastato. Jau tuomet menininkai asmeninę šeimos patirtį pavertė ne pasakojimu apie save vienus, bet universaliu kūriniu apie vaikystę, atskirtį ir ryšį su tėvais.
„Genealoginėje deformacijoje“ ši tema sugrįžta brandesnė, tamsesnė ir dar labiau koncentruota.
Paveiksle matoma tėvo figūra nėra realistinė. Ji deformuota, beveik mistinė. Nors brolių tėvas yra miręs, kūrinyje jis nėra pasyvus prisiminimas.
Atrodo, kad figūra vis dar veikia aplinką.
Šalia jos linksta, tarsi nematomos jėgos stumiama, siena. Arčiausiai kampo esantis vieno iš brolių petys ima irti, tampa kiauras, o sienos tapetai lyg persikelia ant žmogaus kūno.
Riba tarp kūno ir aplinkos išnyksta.
„Mums buvo labai svarbi pati paveikslo masė ir sluoksnis. Kai kur atrodo, kad fono medžiaga pereina ant kūno, o kai kur – kad kūno faktūra patenka ant sienos. Taip bandėme perteikti istorinius sluoksnius, paveldėjimą, sunkumo jausmą“, – pasakoja Algirdas.
Drobė čia tampa ne tik paviršiumi, ant kurio nutapytos figūros. Ji pati ima veikti kaip oda – pažeista, sluoksniuota ir sauganti tai, ko žmogus galbūt nenorėtų prisiminti.
Kūrinys kalba apie tai, kad praeitis ne visada lieka praeityje. Ji gali persikelti į laikyseną, santykį su savimi, baimę, kūno įtampą ar net tai, kaip žmogus mato pasaulį.
Broliai paveiksle vaizduojami nuogi, tačiau jų nuogumas nėra dekoratyvus ar idealizuotas.
Jis veikiau reiškia neapsaugotumą.
Žmogus drobėje lieka be socialinio statuso, profesijos, apdovanojimų ir viešo įvaizdžio. Lieka tik kūnas, atmintis ir tai, ką jame paliko ankstesnės kartos.
„Nusprendėme, kad turime būti nuogi, o aplinka – skurdi. Visas technologinis sprendimas buvo pasirinktas taip, kad atitiktų pačią idėją“, – sako Algirdas.
Paveikslo figūrų padėtims įtakos turėjo ir klasikinės Lietuvos tapybos kompozicijos. Vieno brolio galva nuleista, kito – pakelta ryžtingiau. Taip drobėje atsiranda ne tik dviejų panašių žmonių, bet ir dviejų skirtingų vidinių būsenų dialogas.
Vienas kūnas tarytum palūžta nuo paveldėto svorio. Kitas bando išsitiesti.
Tačiau abu išlieka susieti.
Paklaustas, ar gimtasis miestas vis dar tiesiogiai veikia jo kūrybą, Algirdas atsako atvirai:
„Ne, šiandien tiesioginės įtakos kūrybai Alytus nedaro. Gaila, kad nedaro. Tačiau širdis visada lieka Alytuje.“
Būtent Alytų menininkas prisimena tuomet, kai sulaukia reikšmingo įvertinimo.
Ne sostinę, ne užsienio galerijas ir ne iškilmingus priėmimus.
Pirmiausia – miestą, kuriame kažkada buvo ne itin vertinamas jaunuolis iš vaikų namų.
„Kai patenkame į svarbią parodą ar gauname apdovanojimą, pirmiausia pagalvoju apie savo šaknis, apie Alytų. Prisimenu, kaip buvau galbūt nelabai vertinamas jaunuolis iš vaikų namų. Pagalvoju, kiek daug mums davė Alytaus mokytojai ir visa miesto aplinka“, – kalba Algirdas.
Pasak jo, būtent Alytuje buvo pasėta pagrindinė sėkla, vėliau atvedusi brolius į Vilniaus dailės akademiją.
„Žinoma, paskui prisimename ir akademijos dėstytojus. Tačiau be Alytaus žmonių indėlio galbūt apskritai nebūtume nuėję iki Dailės akademijos. Todėl visada ateina trumpa, bet graži mintis apie tuos žmones.“
Algirdas ir Remigijus Gataveckai gimė Alytuje, šiame mieste augo ir mokėsi. Vėliau abu Vilniaus dailės akademijoje baigė freskos ir mozaikos bakalauro bei magistrantūros studijas.
Su gimtuoju miestu juos sieja ir ženklas „Alytus–Myliu“, kurį broliai kūrė kartu su Artūru Mažeika. 2018 metais jis patvirtintas kaip oficialus Alytaus miesto reprezentacinis ženklas.
Taigi Alytus jų kūryboje išlieka ne vien geografiniu tašku. Jis – pradžia, kurią menininkai nešasi net į svarbiausias pasaulio galerijas.
Tarptautinis pripažinimas, pasak Algirdo, svarbus ne vien konkrečiam menininkui. Jis gali pakeisti ir visuomenės požiūrį į savo šalies kūrėjus.
„Manau, kad toks pripažinimas atveria daugiau galimybių Lietuvos šiuolaikiniam menui. Galbūt atsiranda mažiau pavydo ar nepelnytos kritikos, kai žmonės įsivaizduoja žinantys viską, nors iš tiesų žino labai mažai“, – svarsto jis.
Institucinis įvertinimas, anot menininko, priverčia stabtelėti ir pažvelgti į kūrėją rimčiau.
„Tokie pripažinimai atkreipia dėmesį, kad reikia gerbti savus. Negali žinoti – galbūt būtent jie užsienyje gražiausiomis spalvomis nuspalvina Lietuvos trispalvę. Yra įvairių žmonių: vieni purvina šalies vardą, kiti daro nusikaltimus, tačiau yra ir tie, kurie kuria Lietuvą.“
Broliai neslepia, kad itin skaudi kartais būna būtent savo krašto kritika.
Kita vertus, ji neleidžia sustoti.
„Galbūt daugiausia kritikos ir esame sulaukę iš savų. Tam tikra prasme tai gerai, nes neleidžia atsipalaiduoti. Tačiau kartu sava kritika dažniausiai ir skaudina labiausiai.“
Algirdą įkvepia ne vien dailė. Jam svarbios įvairių sričių kūrėjų istorijos – žmonės, kurie savo darbu, atkaklumu ir talentu peržengė jiems nubrėžtas ribas.
„Labiausiai įkvepia žmonės ir jų istorijos. Kartais net nesvarbu, ar tai muzikos, literatūros, ar kita kūrybos sritis. Sėkmės istorijos labai įkvepia“, – sako menininkas.
Tarp asmeniškai svarbių kūrėjų jis mini operos solistę Asmik Grigorian, menininkę ir kompozitorę Liną Lapelytę, tapytojus Oskarą Kokoschką, Anselmą Kieferį, Francisą Baconą ir Lucianą Freudą.
Tai skirtingų laikotarpių ir skirtingos meninės kalbos kūrėjai, tačiau juos vienija gebėjimas ne pagražinti žmogaus būseną, o priartėti prie jos nervo.
Panašiai veikia ir „Genealoginė deformacija“: ji nesistengia žiūrovo nuraminti. Priešingai – kviečia pasilikti šalia to, apie ką dažnai norėtųsi nekalbėti.
Iš šalies gali atrodyti, kad patekimas į prestižines tarptautines parodas automatiškai atveria ir finansinio stabilumo duris.
Tačiau realybė kitokia.
„Tokie konkursai finansiškai reikšmingi dažniausiai tik tada, kai laimi pagrindinį prizą. Tuomet pinigų suma gali būti didelė. Tačiau vien dalyvavimas neapmoka nei kūrinio sukūrimo, nei jo gabenimo, nei kitų išlaidų. Viskas daroma savo lėšomis“, – pabrėžia Algirdas.
2026 metų Londono portreto konkurso pirmosios vietos laimėtojui buvo skirta 35 tūkst. svarų sterlingų premija, tačiau didžioji dalis parodos dalyvių gauna ne finansinį atlygį, o galimybę būti pastebėtiems.
Brolių planuose – ir nauji bandymai tarptautinėje erdvėje.
2025 metais jų kūriniai buvo pristatyti Barselonoje, Europos modernaus meno muziejuje MEAM vykusioje tarptautinio konkurso „Figurativas“ parodoje. Šis figūrinei tapybai ir skulptūrai skirtas konkursas rengiamas kas dvejus metus.
„Jau svarstome apie kitą atranką ir naujo kūrinio kūrimą. Taip pat norėtume dalyvauti RP piešinių konkurse. Galvojame ir apie naują bandymą Londone“, – atskleidžia Algirdas.
Kelias nuo Alytaus vaikų namų iki Nacionalinės portretų galerijos Londone gali skambėti kaip kino filmo siužetas.
Tačiau šiame kelyje nebuvo vieno stebuklingo lūžio.
Buvo mokytojai, pastebėję gebėjimus. Buvo studijos. Buvo viešai rodomi labai asmeniški darbai. Buvo kritika, finansinė rizika, konkursai, į kuriuos galima nepatekti, ir daugybė valandų studijoje.
Todėl jauniems Alytaus kūrėjams Algirdas pirmiausia linki ne laukti, kol kas nors juos atras, bet dirbti.
„Pirmiausia reikia patikėti, kad viskas pasiekiama ir įmanoma. Reikia siekti savo tikslų. Darbas gali būti įvertintas tik tada, kai jis padarytas. Jeigu apie jį tik galvoji, bet jo nerealizuoji, niekas negali jo pamatyti ir įvertinti“, – sako menininkas.
Jo palinkėjimas paprastas:
„Reikia daryti. Reikia siekti. Ir vieną dieną dėl atkaklumo tai, apie ką svajojai, gali išsipildyti.“
Šie žodžiai galėtų skambėti kaip dar viena dažnai kartojama motyvacinė frazė.
Tačiau kai juos sako žmogus, kurio kelias prasidėjo Alytaus vaikų namuose, o kūrinys šiandien kabo Nacionalinėje portretų galerijoje Londone, jie įgauna kitą svorį.
„Genealoginė deformacija“ kalba apie tai, ką atsinešame iš praeities.
Brolių Gataveckų istorija – apie tai, kad paveldėta pradžia nebūtinai turi tapti galutiniu žmogaus likimu.
Vakar aplankiau parodą. Didžiulis pasididžiavimas šiais žmonėmis!!!! Ačiū.