„Pasiilgstu poezijos teatre. Apskritai jos pasiilgstu. Taip, poezija skaitoma prieš apdovanojimus ar per minėjimus, įvairiomis progomis… Bloga nuo to. Norėjosi paimti ir apčiupinėti tą eilėraštį – tai yra įdomu“ – apie artėjančią premjerą pagal Justino Marcinkevičiaus ir Sigito Gedos poeziją „Dairosi Dievas nuo kalno“ pasakoja režisierius Albertas Vidžiūnas. Jau balandžio 15 d., 18 val., kartu su aktoriais Andra Kavaliauskaite, Lyja Maknavičiūte, Vidu Vaškiumi ir Povilu Adomaičiu kuriama poetinė vizija išvys Alytaus miesto teatro mažosios scenos šviesą. Artėjant premjerai kalbamės su spektaklio režisieriumi A. Vidžiūnu, Alytaus miesto teatre pristatančiu jau septintąją premjerą.
Lietuva turi daugybę nuostabių poetų. Kodėl pasirinkote būtent Justiną Marcinkevičių ir Sigitą Gedą?
Man buvo labai svarbu apjungti Justiną Marcinkevičių ir Sigitą Gedą, jų abiejų kūrybą. Dabar bandoma tarsi supriešinti juos ir man dėl to labai skaudu, nes tai yra mano du mylimiausi poetai. Pamenu, kai dėliojau eilėraščių koliažą spektakliui, pradėjau nebeatskirti kurie eilėraščiai yra kurio poeto. Rinkausi tokius metafizinius eilėraščius, kuriuose abu poetai kalba apie tuos pačius dalykus.
Bandymas poezijai įžiebti gyvybės teatro scenoje tampa labiau džiaugsmu ar iššūkiu režisieriui? Kaip tai keičia aktorių buvimą scenoje?
Aš manau, jog tai yra didelis iššūkis. Tai iššūkis galbūt labiau ne man, režisieriui, o aktoriams. Aš statydamas tiesiog „kaifuoju“ nuo poezijos, bet jiems tikrai nelengva. Aktoriams instinktyviai norisi skaityti, deklamuoti poeziją, tad turėjome nuo to atsiriboti.
Repetuojant labai padėjo kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, kurios dėka „Dairosi Dievas nuo kalno“ gavosi labai muzikalus spektaklis. Aš to tikrai nesitikėjau.
Pasirinkote labai gražų spektaklio pavadinimą „Dairosi Dievas nuo kalno“…
Tai yra eilutės iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščio, įkvėpusios mane statyti šį spektaklį. Dairosi dievas nuo kalno – kažko jam mano gyvenime trūksta: ieškok, reikalauja, ieškok! Nejaugi bus veltui triūsta? Nejaugi nerasiu kažko svarbaus, sunkaus nežemišku svoriu. Na ką gi, – sakysiu jam, – viešpatie, bausk: Gyvenau. Ir dar noriu… Mane „užkabino“ šios eilutės, susitapatinau su jomis.
Spektaklį įvardinate kaip poetinę viziją. Ko gali tikėtis žiūrovai?
Visų pirma atsispiriu nuo savo asmeninių patirčių. Pats turiu keturias dukras, o spektaklį pradedame nuo dvynukų gimimo. Tiesa, aš dvynukių neturėjau, pats buvau vienturtis sūnus, bet visada norėjau turėti brolį ar sesę. Todėl man itin svarbus aktorių Povilo Adomaičio ir Lyjos Maknavičiūtės, vaidinančių dvynukus, duetas. Viena yra surežisuoti ir suvaidinti klasikinę, erotišką meilės sceną, tačiau visiškai kita yra surežisuoti ir suvaidinti brolio ir sesės meilės vienas kitam sceną. Taip, tai yra labai sunku, tačiau labai įdomu. Turėjome sukurti tai, ko aš nepatyriau savo gyvenime.
Kita vertus, nebenoriu to brutalumo scenoje. „Dairosi Dievas nuo kalno“ yra labai švelnus spektaklis. Čia svarbiausias dalykas yra žodis. Abu šie poetai labai brangino žodį. Buvau pasiilgęs tokio teatro.
Justinas Marcinkevičius ir Sigitas Geda – du sunkiasvoriai poezijos grandai, abu puikūs, bet abu skirtingi. Ar jie „sutelpa“ Alytaus miesto teatro Mažojoje salėje? Ar neankšta jiems tarp šių sienų?
Aš manau, jog jiems apskritai Lietuvoje per ankšta. Tai yra tokie gigantai… Aktoriams sakydavau, jog jau bijau atsiversti jų poezijos knygas, nes vėl kažką atrasiu ir pridėsiu prie spektaklio teksto. Tai yra toks didelis mūsų paveldas. Taip, jie skirtingi, bet abu tokie gilūs. Vieni „kiečiausių“ mūsų poetų. Justinas Marcinkevičius ir Sigitas Geda sudaro tokį neįlipamą duetą.
Pasiilgstu poezijos teatre. Apskritai jos pasiilgstu. Taip, poezija skaitoma prieš apdovanojimus ar per minėjimus, įvairiomis progomis… Bloga nuo to. Norėjosi paimti ir apčiupinėti tą eilėraštį – tai yra įdomu.
Kai Alytaus miesto teatro direktorei Inesai Pilvelytei užsiminiau, jog noriu sukurti tokią visiškai „crazy“ poetinę viziją pagal Justino Marcinkevičiaus ir Sigito Gedos eilėraščius, ji pasitikėdama pasakė: „Gerai, darome“.
Pavadinime skamba žodis Dievas… Ar šis spektaklis yra ir jūsų paties savotiškas dialogas su Dievu?
Aš nesu tas, kuris dažnai vaikščiotų į bažnyčią, nors ir gyvenu visiškai šalia Aušros vartų. Man svarbiausia žmogaus vidinis grožis – ne deklaruojamas grožis, o koks žmogus iš tiesų yra. Jeigu žmogus yra gražus, tada nesvarbu – jis musulmonas, katalikas, provoslavas ar ortodoksas. Pamenu, dažnai su dukromis eidavome pasivaikščioti po įvairių tikėjimų bažnyčias Vilniuje – taip, vienoje kvepia labiau, kitoje kvepia mažiau, tačiau aš joms visada sakydavau, kad svarbiausia būti gerais žmonėmis. Man svarbiausia, kad žmogus būtų geras. Beje, abu šie poetai apie tai daug kalba savo eilėraščiuose.
Galiausiai, bet koks religiškumas ateina iš pagarbos artimui ir pagarbos aplinkai. Justino Marcinkevičiaus kūryboje tai ypač juntama. Pavyzdžiui, sėdi tėvas, sudėjęs rankas kaip lizdą. Norėtųsi būti tame lizde? Norėtųsi. Tiek Sigito Gedos, tiek Justino Marcinkevičiaus poezija kupina to betarpiško artumo, kuris man labai patinka.
Spektaklio „Dairosi Dievas nuo kalno“ (rež. Albertas Vidžiūnas) premjera – jau balandžio 15 d., 18 val., Alytaus miesto teatro Mažojoje salėje. Vaidmenis kuria aktoriai Andra Kavaliauskaitė, Lyja Maknavičiūtė, Vidas Vaškius, Povilas Adomaitis. Scenografė, kostiumų dailininkė – Jurgita Jankutė-Mirinavičienė. Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė. Videografė – Agnė Marcinkevičiūtė. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Alytaus miesto teatro informacija