Pastaraisiais metais daug kalbama apie pokyčius darbo rinkoje – vieni akcentuoja darbuotojų trūkumą, kiti pastebi augantį savarankiškai dirbančių žmonių skaičių, dar kiti kelia klausimą, ar keičiasi pats požiūris į darbą? Nors šios tendencijos būdingos įvairioms sritims, ypač ryškiai jos matomos ten, kur reikalingi gamybinio ir techninio darbo specialistai, kuriame dažnai naudojama darbuotojo jėga, įrankiai ar specializuota technika.
Būtent šiose srityse pokyčiai atsiskleidžia aiškiausiai: čia susikerta darbo sąlygų, atlygio, kvalifikacijos ir savarankiško darbo galimybių klausimai. Todėl, nors straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama šioms profesijoms, aptariamos tendencijos leidžia plačiau pažvelgti ir į bendrą darbo rinkos kryptį – kaip keičiasi žmonių lūkesčiai, pasirinkimai ir santykis su darbu apskritai.
Keičiasi stabilumo samprata
Dar prieš dešimt ar penkiolika metų daugeliui viskas atrodė gana aišku: jei nori stabilumo, renkiesi samdomą darbą – gamykloje, statybose ar sandėlyje. Darbas dažnai būdavo fiziškai sunkus, tačiau užtikrintas atlyginimas, aiškus grafikas ir socialinės garantijos kūrė saugumo jausmą.
Šiandien vis dažniau girdime kalbant apie darbuotojų trūkumą ar sunkumus pritraukiant žmones į tam tikras pozicijas. Tačiau ar tai reiškia, kad žmonės nebenori dirbti samdomo darbo? O gal keičiasi pats požiūris į tai, koks darbas laikomas priimtinu?
Ne atsisakymas dirbti, o didesni lūkesčiai
Vis dažniau svarstoma, kad pokytis slypi ne nenore dirbti, o augančiuose lūkesčiuose. Žmonės vis rečiau sutinka dirbti bet kokiomis sąlygomis – jiems svarbus ne tik atlyginimas, bet ir darbo grafikas, pagarba, galimybės augti.
Darbo sąlygos čia tampa esminiu veiksniu. Ilgos darbo valandos, ne visada prognozuojami grafikai ar ribotos galimybės didinti pajamas kai kuriuos skatina ieškoti alternatyvų. Ypač tuomet, kai už sunkų darbą gaunamas atlygis ne visada leidžia jaustis finansiškai saugiai.
„Dirbu daug, bet ar to pakanka?“
Frazė „dirbu daug, bet vis tiek neužtenka“ vis dažniau pasirodo viešose diskusijose. Dalis žmonių susiduria su situacija, kai intensyvus darbas ne visada užtikrina norimą gyvenimo kokybę ar galimybę planuoti ateitį.
Tai nebūtinai reiškia, kad samdomas darbas praranda vertę, tačiau kelia klausimą – ar dabartinis darbo modelis visada atitinka šių dienų lūkesčius?
Kintanti darbo rinka ir įgūdžių vertė
Tuo pat metu keičiasi ir pati darbo rinka. Automatizacija bei technologijos perima paprastesnes užduotis, o vis didesnę reikšmę įgauna kvalifikuoti specialistai.
Elektrikai, suvirintojai, mechanikai ar statybų meistrai išlieka paklausūs. Užimtumo tarnybos bei profesinio mokymo atstovai ne kartą yra atkreipę dėmesį, kad praktinių įgūdžių turintys specialistai darbo rinkoje dažnai jaučiasi tvirčiau, nes jų kompetencijas sunkiau pakeisti technologijomis.
Savarankiškas darbas – alternatyva ar papildymas?
Šiame kontekste vis dažniau aptariamas ir savarankiškas darbas. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys rodo, kad individualią veiklą vykdančių žmonių skaičius pastaraisiais metais auga. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad samdomas darbas praranda savo vietą – greičiau atsiranda daugiau pasirinkimų.
Dalis žmonių renkasi derinti skirtingas darbo formas, kiti svarsto apie savarankišką veiklą kaip galimybę turėti daugiau lankstumo ar papildomų pajamų.
Prie šios tendencijos prisideda ir profesinis mokymas. Įvairios profesinio rengimo įstaigos – tiek regioniniai centrai, tiek tokios visoje Lietuvoje veikiančios organizacijos kaip Profesijų meistrystės centras (PMC) – pastebi, kad dalis besimokančiųjų svarsto ne tik apie įsidarbinimą, bet ir apie galimybę dirbti savarankiškai. Įgyta profesija tampa tam tikru saugikliu, suteikiančiu daugiau pasirinkimo laisvės.
Darbas kaip priemonė, o ne tikslas
Vis dėlto samdomas darbas daugeliui išlieka patrauklus dėl stabilumo. Reguliarios pajamos, socialinės garantijos ir aiškesnė atsakomybės riba yra svarbūs argumentai, ypač tiems, kurie vertina mažesnę riziką.
Kita vertus, vis dažniau keliama klausimas – kiek verta aukoti lankstumą dėl saugumo? Vienareikšmio atsakymo čia nėra, nes pasirinkimas priklauso nuo individualių aplinkybių, vertybių ir gyvenimo etapo.
Galiausiai keičiasi ir pats požiūris į darbą. Jis rečiau suvokiamas kaip vienintelis stabilumo garantas, o dažniau – kaip priemonė kurti norimą gyvenimą.
Todėl vietoje kategoriško teiginio, kad žmonės atsisako samdomo darbo, galbūt tiksliau būtų sakyti – jie vis aktyviau ieško jiems tinkamiausio būdo dirbti. Ir ši paieška, panašu, artimiausiais metais tik stiprės.