Partizanų ryšininkas-pogrindininkas Jonas Arbačiauskas dar puikiai pamena, tuos laikus kai vyko karas, jų namuose lankėsi partizanai ir kartu su Lietuvos partizanų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu žaidė šakmatais.
Vaikystė karo pašonėje
Šalia Butrimonių Griškonių kaime augęs 88-nerių Jonas Arbačiauskas save laiko karo metų vaiku.
„Man teko patirti pamatyti visos karo ir pokario laikotarpio įvykius. Mano tėvas buvo didelis Lietuvos patriotas, buvęs smetoninis šaulys. Tuo metu aš ir mokyklą pradėjau lankyti vėliau po karo, nes iki jos tekdavo eiti 4 kilometrus kasdien, o ilgą laiką šalia ir bendraamžių nebuvo. Pamenu, kai vokiečiai ėjo į rytus ir tuomet teta iš Alytaus buvo atvažiavusi. Aš ir dar keli vaikai žaidėme, lakstėme po krūmus ir matėme skrendančius lėktuvus. Tėvai mums tuomet liepė priskinti gėlių ir eiti pasitikti vokiečių. Mes bėgome prie plento ir pribėgus matome kaip atvažiuoja vokiečių motociklininkai su priekabomis, sustoja ir mums sako russen kaput, litvin gud. Šiuos žodžius visada prisimenu“,- apie prisiminimus pasakoja J. Arbačiauskas .
J. Arbačiausko teigimu, vokiečių laikais buvo ramu, tačiau grįžus rusams prasidėjo neramumai. Jis pamena, kai į jų kiemą atbėgę rusai bandė du arklius pievoje pririštus pavogti. Vienam iš jų pavyko pabėgti, kitą pasiėmė. Jono mama tuo metu labai verkė, nes neįsivaizdavo, kaip reikės apdirbti žemę.
Partizanai buvo dažni namų svečiai
Karo metu pradėjus šaukti vyrus į kariuomenę, vieni sutikdavo, kiti pradėjo slapstytis. Kai kuriuos iš jų sugaudavo ir žiauriai kankindavo. Vyrai pradėjo ginkluotis ir taip atsirado partizanų būriai.
„Buvo laikas, kai partizanai ateidavo pas tėvus pasišildyti, pavalgyti, netgi persirengti. Buvo žmonės, kurie vežė medžiagas, siuvo jiems uniformas. Vieną iš tėvų draugų buvo pagavę ir jis gavo 10 metų nelaisvės. Vėliau ir tėvo prašė parvežti medžiagos, tik mažiau, kad nekiltų įtarimų. Tuo metu taip pat vyko susišaudymai, žuvo žmonės, buvo deginamos sodybos, kuriose rasdavo partizanus,“- prisiminimais dalinasi J. Arbačiauskas.
Pasirinko tėvo kelią
Tėvas buvo ryšininkas, turėjo slapyvardį Ąžuolas. Jonui kartais tekdavo prisikrovus maišą grūdų ir jame paslėpus tam tikrus daiktus nuvažiuoti pas žmones. Jie daiktus pasiimdavo ir kažką įdėdavo atgal. Taip jis pažino tėvo veiklą. „Tokia formavosi mano kaip jaunuolio pasaulėžiūra. Ką pas tėvus pamatai paveldi, taip ir būna. Ir tėvai nuo manęs nieko neslėpė. Mažiau žinojo tik jaunesni broliai“.
Pažintis su Adolfu Ramanausku-Vanagu
Iki 1946 metų žmonės labiau tikėjo partizanais nei rusų valdžia. Tačiau po 1947 metų rusams atvežus daugiau kariuomenės buvo nuslopinta partizanų drąsą, prasidėjo išdavystės. 1948 m. rudenį Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas iš Pietų Lietuvos išėjo į Žemaitijoje vykusį Lietuvos apygardų vadų suvažiavimą. 1949 metais paskelbus deklaraciją jis sugrįžo ir tapo Pietų Lietuvos partizanų vadu. 1951 metais buvo paskelbta, kad kiekvienas partizanas slapstysis kaip išmano.
„Tuomet jam atrodė, kad pas mus gera vieta slapstytis. Jis pas mus gyvendavo palėpėje, ateidavo ir jo žmona, o uošvė atvažiuodavo ant dviračio ir atveždavo dukrelę. Kažkada paklausė manęs ar žaidžiu šakmatais ir ar juos turiu. Taip ir žaisdavome laikas nuo laiko. Vėliau jis paprašė suveikti jam ir uošvei pasus. Tuomet jaučiau didelį džiaugsmą, kad gavau tokią užduotį. Aptarę su draugu planą ir su dar dvieju žmonių pagalba gavome jam pasus“,- prisiminimais apie A. Ramanauską-Vanagą dalinasi J. Arbačiauskas.
Kuomet A. Ramanauską-Vanagą suėmė Jonas išgirdo, kad jis turėjo jo įteiktą pasą. „Tėvai labai pergyveno ar jis neišduos, kad pas mus slėpėsi, o aš bijojau, kad neišduotų jog iš manęs pasą gavo. Tačiau jis neišdavė. Iškentėjo kankinimus. Pasibaigus partizaniniam karui jį sušaudė“.
Noras daryti
„Vienu metu Jiezne teisė mokytojus ir gimnazistus, girdėjome kad Alytuje ir Prienuose gimnazistus pogrindininkus suėmė, todėl tuomet su savo bendraminčiais ir nusprendėme kažką daryti. 1956 m. prieš šv. Velykas Punios piliakalnyje iškėlėme trispalvę. 1957 m. vasario 16 d. išvakarėse iškėlėme dar 5 vėliavas. Mūsų grupelė prisiekė vieni prieš kitus, kad niekada niekam nepasakyti šito. Ir taip paslaptis išliko iki atgimimo. Sąjūdis buvo tarsi stebuklas. Važiavome į Vilnių verkėme iš džiaugsmo, kad atėjo toks drąsus laikas kada jau galima protestuoti, demonstruoti buvo didžiulis džiaugsmas“,- prisiminimais dalinasi J. Arbačiauskas.
Gyvenimo istorijos nugulė knygose
Nors savęs nelaiko rašytoju, bet J. Arbačiauskas per savo gyvenimą yra parašęs tris knygas. Pirmojoje „Specialiosios olimpiados jėgos trikovės metodinėje knygoje“ pasakojama apie tai kaip atgimimo metu 1988 metais buvo įkurtas specialus olimpinis komitetas protinę negalią turintiems žmonėms. Pirmoji olimpiada kuomet jis vežė slidininkų komandą vyko 1993 metais Austrijoje, kur jautė itin didelį palaikymą iš organizatorių, nes buvo tik išsikovoję nepriklausomybę. 1995 metais jis paruošė sunkumų kilnojimo komandą ir su ja važiavo į Ameriką, o 1997 metais su slidininkų komanda lankėsi Kanadoje.
Antroji knyga „Iš kartos į kartą“, kurioje nugulė mintys apie Ameriką, gyvenimo prisiminimus.
Trečioji pati naujausia knyga „Nepriklausomybės kovų drama“ išleista pernai metais. Ją jis parašė karantino metu, paskatintas žmonių, kurie girdėjo jo istorijas ir paprašė jas užrašyti, kad jos liktų kitoms kartoms.
Šioje knygoje sudėta daug informacijos apie partizaninį karą, vadus, kaip viskas vyko ir formavosi. Taip pat yra informacijos ir apie prieš tai vykusius neramumus, sukilimus.
„Dabar stengiuosi, kad šį knyga plistų visuomenėje, ją skaitytų jaunimas“,- priduria J. Arbačiauskas.
Amerikietiškas pasas leido pagyventi Amerikoje
Jono tėvas turėjo amerikietiškus metrikus, tačiau tiek jį tiek gautą Vyčio kryžio odino apdovanojimą slėpė butelyje ir išlaikė iki atgimino. Vėliau Jonui pavyko gauti amerikietišką pasą ir atsiimti tėvo ordiną.
Atgimimo metu gyvenęs su šeima Birštone, jos paskatintas išvyko į Ameriką ir ten pragyveno šešis metus, pakeitė 7 darbovietes. Stengėsi užsidirbti kuo daugiau pinigų, pamatyti šalį. Dar dabar atsimena Didyjį kanjoną ir kelione kruizu po Bermudų trikampį. Tačiau vėliau jam teko sugrįžti, nes silpo mamos sveikata, o žmoną kankino vėžys.
Sugrįžęs apsigyveno Kaune kur gyvena iki šiol. Džiaugiasi sūnumi ir jo šeima. „Dabar labai gerai gyvenu, esu laimingas, visur einu ir važiuoju kur tik kviečia“.
Aktyvus visuomenininkas, mėgstantis keliones
Nors atrodytų, kad J. Arbačiauskas tik rašo knygas, tačiau iš tiesų jis yra aktyvus visuomenininkas. Dažnai mokyklose jaunimui pasakoja apie to meto istorijas. Vyksta į savo knygos pristatymus.
„Kiekvienas metais šaltu laikotarpiu skrendu į šiltus kaštus, tik karantino metu sušlubavo klubo sąnariai, tad pristabdžiau keliones. Dabar vėl žiūriu kur galėčiau apsilankyti. Galvoju apie Portugaliją“,- apie planus pasakoja Jonas.
Paklausus kaip išlaiko tokią sveikatą, Jonas pripažįsta, kad garbė neleido niekada rūkyti, todėl ir dabar jaučiasi pakankamai sveikas.
Jis taip pat dar 1998 metais iniciavo šakmatų turnyrą A. Ramanauskui-Vanagui atminti, kuris vyksta iki šiol. O šią žiemą paskatintas kitų iniciavo šaškių turnyrą partizanui Juozui Lukšai-Daumantui atminti, kuris vyks jau kovo 23 d. Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje.
Palinkėjimas Lietuvai ir jos gyventojams
„Kadangi toks neramus pasaulis ir nežinia kaip čia kas pakryps, tad linkiu vienybės ir patriotiškumo“,- linki partizanų ryšininkas, pogrindininkas Jonas Arbačiauskas.