30-metė Agnietė Vaitulionienė praėjusį savaitgalį pirmą kartą sudalyvavo tradicinėje Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialo organizuojamoje kalėdinėje mugėje. „Tačiau nesitikėjau tokios sėkmės ir tiek dėmesio savo darbams“, – šypsosi laiminga kūrėja. Ji pina gaminius makrame technika, o jos prekės ženklas vadinasi „Dzūkaitė“.
Sugrįžo namo
Gimusi ir augusi Alytuje, Agnietė pabaigus mokyklą, kaip ir daugybė kitų jaunuolių, išsikraustė studijuoti į didmiestį.
„Man Alytus visuomet patiko, tačiau labai norėjosi pagyventi ir didmiestyje, pajusti kaip gyvenimas verda kituose miestuose. Juk jaunam žmogui ypač svarbu praplėsti akiratį!“, – įsitikinusi ji.
Vasarą padirbo pajūryje, o rudenį kibo į mokslus Vilniaus Kolegijoje, kur gavo valstybės finansuojamą studijų vietą renginių organizavimo specialybėje.
„Po gero mėnesio supratau jog pataikiau gal ir ne visai ten kur norėjau… Nelipo man šios specialybės mokslai ir viskas. Kadangi studijavau nemokamoje vietoje, turėjau galimybę iki pusmečio pabaigos nutraukti studijas ir kitais metais bandyti gauti nemokamą vietą kitoje studijų programoje. Taip ir padariau. Tačiau į Alytų negrįžau. Susiradau darbą Vilniuje ir kitais metais mėginau iš naujo – į kitą specialybę. Šį kartą pasirinkau reklamos vadybą ir dabar svarstau, kad tai buvo geriausias mano sprendimas“, – džiaugiasi Agnietė.
Ji didžiuojasi, kad pavyko atsispirti aplinkinių spaudimui ir priimti sau naudingus sprendimus, nebijojo rizikuoti.
Pynimas lyg meditacija
Studijų metais Agnietė susipažino su vyru, irgi alytiškiu, o pabaigę abu mokslus nusprendė laimės paieškoti užsienyje.
„Norėjome pamatyti pasaulio ir nepilniems metams išvykome padirbėti į Angliją. Kaip ir planavome, po dešimties mėnesių sugrįžome į Alytų ir jau niekur iš čia nebėgome. Na, tik persikėlėme į Alytaus rajoną, nes įsigijome čia namuką“, – pasakoja A. Vaitulionienė.
Ji pradėjo dirbti Kauno rajone Raudondvaryje įsikurusioje įmonėje „Kristinos interjerai“, kur sėkmingai sukosi iki kol į šeimą nusprendė pasibelsti nauja gyvybė.
Gimus Amelijai Agnietė skyrė dukrai visą įmanomą dėmesį, bet kol šioji miegodavo, norėjosi kažkuo užsiimti, nes gyvenime atsirado tuštuma, atrodė, kad nieko nedaro.
„Rankdarbiai mano gyvenime visuomet buvo šalia. Seneliai ir tėvai taip pat buvo siuvėjai, kūrėjai daug ką darantys savo rankomis ir tikriausiai ir aš visą gyvenimą ieškojau kažkokios veiklos, kurioje galėčiau save atskleisti per kūrybinį darbą“, – prisimena alytiškė.
Pirmiausiai ji pasiskolino iš sesers siuvamąją mašiną ir bandė siūti, bet šios keliamas triukšmas dažnai pažadindavo mažylę, tad norėjosi tylesnio hobio.
Netikėtai viena pažįstama mamytė jai parodė kokius gražius kalėdinius žaisliukus pasigamino.
„Pradėjau domėtis ir nusprendžiau pabandyti kažką nupynti pati. Nepatikėsite kaip pradžioje buvo sunku. Gal dvi savaites bandžiau perprasti kaip teisingai ir gražiai viską surišti. Žinoma, pradžioje – iš nežinojimo, ne visai teisingai pasirinkau priemones. Tačiau laikui bėgant augo patirtis ir pynti darėsi vis lengviau. Mokiausi pati – tiesiog iš interneto, tai užtrukau tikrai nemažai kol sukaupiau reikiamą žinių bagažą. Vos tik Amelija užmigdavo – sėsdavau pynti. Man tai tarsi kažkokia savotiška meditacija, pabėgimas nuo kasdienybės. O kur dar tas nuostabus jausmas dienos gale turėti kažkokį apčiuopiamą rezultatą! Taip macrame sugrąžino balansą į mano gyvenimą“, – šypsosi Agnietė.
Svajoja apie nuosavą studiją
Atradusi makrame, Agnietė pradėjo pinti – aksesuaraus, raktų pakabukus, sienų dekoracijas ir net rankinukus, kurie tapo pagrindine jos veiklos dalimi.
„Pradžioje darbus dovanojau draugams ir artimiesiems. Dukrytei sukako metukai ir jubiliejaus proga padovanotus pinigus investavau į internetinės svetainės kūrimą. Mano patirtis sako jog nori vykdyti veiklą, reikia nuo pat pradžių kurti tam tikrą tave atspindintį įvaizdį, viską daryti atsakingai ir 100 proc. Mano idėja – tvarus, atsakingas, apgalvotas pirkimas, renkantis kuo natūralesnes medžiagas. Svetainė suteikia daug aiškumo tiek kainų, tiek mano produktų, tiek pačios idėjos prasme“, – pasakoja alytiškė.
Taip gimė „Dzūkaitė“. Pavadinimas atsirado labai natūraliai – juk Agnietės mylmiausias miestas yra Alytus, ji yra tikra dzūkaitė ir tuo labai didžiuojasi.
„Tik štai dzūkiškai vis dar ne per geriausiai kalbu, kažkaip visą dzūkavimą iš manęs mokykloje „išvarė“. Bet dirbu su tuo. Tikiu jog turėtume nepamiršti savo šaknų. Kalba tai mūsų palikimas – ją reikėtų perduoti savo vaikams“, – įsitikinusi moteris.
Daug dėmesio ji skiria ir naujų produktų kūrimui, o tas kainuoja itin daug laiko.
„Neseniai gaminau pilnai pintą daiktadėžę, tai jai nupynti užtrukau 3 dienas. Jeigu pinu didelę sieninę dekoraciją – galiu užtrukti ir 1–2 savaites. Taip yra dar ir dėl to jog pirmenybę skiriu savo mažylei, o ji labai mėgsta mano dėmesį“, – šypteli mama.
Be to, Agnietė pati ne tik pina, bet ir rūpinasi socialiniais tinklais, prižiūri internetinę parduotuvę, kuria reklamą ir bendrauja su klientais.
„Po truputį svarstome kaip prie manęs galėtų prisijungti mano mamytė ir anyta. Tai bent trijulė būtume! Jos neria ir mezga. Tai kokio gerumo komanda būtume! Tačiau viskas pamažu ir viskam savas laikas. Kol kas daugiausiai darau užsakomus darbus, šiek tiek prekyba vyksta el. parduotuvėje. Tai viskas juda pamažu ir tokiais srautais kokius galiu suvaldyti su vaiku ant rankų“, – džiaugiasi verslo pradžia A. Vaitulionienė.
Ateityje ji svajoja atidaryti studiją-dirbtuves Alytaus Rotušės aikštėje.
„Koks tai būtų gėris mano širdžiai! Kurti ir šalia turėti vietą, kur visi gali užsukti, galima išgerti kavos ir paplepėti, kur galėčiau mokyti kitus šio meno ir tuo pačiu parduoti savo produktus gyvai. Manau, kad „Dzūkaitės“ studija Dzūkijos sostinės pagrindinėje aikštėje labai tiktų. Tačiau suprantu, kad tai dideli planai ir, kad norint to pasiekti dar reiks nueiti daug kelio. Tad viskam leidžiu tekėti natūralia tėkme, mažais žingsneliais judant tikslo link“, – šypsosi ji.
Šaunuolė Agnietė. Labai gražūs darbeliai. Na ir graži šeimynėlė. Linkiu kūrybinės sėkmės.
Puikūs rankų darbai. Sėkmės kūrybiniuose darbuose.
Labai gražūs darbai! Šaunuolė!