Alytaus rajone – antrieji žinomo politiko namai ir aktyvi veikla bendruomenėse

Artėjant Laisvės gynėjų dienai, prisimename 1991 m. sausio 13-osios įvykius, kai lietuvių tautos pasipriešinimo okupantams metu apie 700 žmonių buvo sužeista, 14 žuvo. Galbūt susimąstome ir apie tai, kas būtų, jeigu reikėtų ne vien taikaus pasipriešinimo? Dėl Rusijos karo Ukrainoje Lietuva patiria didelių iššūkių energetikos srityje. Baltarusija prieš mūsų valstybę vykdo hibridinę ataką. Kas gali užkirsti kelią įvykių eskalacijai ir stiprinti šalies saugumą? Apie tai – interviu su Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku Laurynu KASČIŪNU.

– Esate aktyvus nacionalinės politikos formuotojas, bet dažnai lankotės įvairiose Lietuvos vietovėse. Labai dažnai Jus matome ir Alytaus rajone – kas čia traukia?

– Pirmiausia noriu pasakyti, kad visiems politikams, ypač – užimantiems aukštesnes pareigas valdžios žmonėms reikia būti su tauta, su gyventojais, o ne užsidaryti savo burbule, sostinės kabinetuose. Kai  politikai praranda visapusišką ryšį su visuomene, jie praranda ir realybės jausmą.  Negali dirbti, nejausdamas piliečių nusiteikimo, savo akimis nepamatęs, su kokiomis problemomis gyventojai susiduria kiekvieną dieną. Todėl visada stengiuosi skirti laiko bendravimui su paprastais žmonėmis, su bendruomenėmis visoje Lietuvoje, tad ir Alytaus rajonas – ne išimtis.

Mane džiugina geri pokyčiai Alytaus rajono savivaldybėje. Tikrai pastebiu mero Algirdo Vrubliausko lyderystę stiprinant rajoną ir siekiant gerinti žmonių gyvenimą. Matyt, ne veltui meras yra pelnęs  ilgalaikį rinkėjų pasitikėjimą. Tai leidžia tęsti pradėtus darbus, įgyvendinti svarbius projektus.

Na, o mane į Alytaus rajoną traukia ir neseniai įsigyta sodyba, čia atvykstame su visa šeima. Dalyvaujame įvairiuose renginiuose, susipažinome su daugybe gerų žmonių. Mums patinka, kad Alytaus rajonas rūpinasi istorinės atminties išsaugojimu, čia yra daug veiklių kaimo bendruomenių. Bendruomeniškumas – viena didžiausių vertybių, nes kartu visada galime nuveikti daugiau. Tai kuria artumą, žmogaus ryšį su žmogumi, kuris yra nepaprastai svarbus, kai gyvenime viskas tapo taip trapu.

–  Esate aktyviai įsitraukęs į valstybės politikos sprendimų procesus, daug dirbate stiprinant nacionalinį saugumą. Kuo Jums svarbus darbas regionuose?

– Ilgus metus nuosekliai kalbėjome Vakarams, kad Rusija ir jos imperiniai siekia nesikeičia. Ne visada buvome išgirsti, bet plataus masto karas Ukrainoje, nelegalių migrantų antplūdis visiškai patvirtino, kad nei Rusija, nei Baltarusija nėra draugiškos valstybės. Bet jos – mūsų kaimynės, jos šalia mūsų, šalia konkrečių Lietuvos kaimų, miestelių, gyvenviečių.

Kai Alytaus rajone, Verebiejuose, buvo apgyvendinti valstybės sieną neteisėtai kirtę migrantai, ne vieną kartą lankiausi Verebiejuose, aiškinausi situaciją, migrantų ketinimus. Kartu su savivaldybės vadovais organizavome ne tik būtiniausią pagalbą, bet ir aktyviai raginome nelegalus grįžti atgal,   į tas šalis, iš kurių migrantai atvyko.

Esu dėkingas Verebiejų krašto žmonėms, kad jie suprato situacijos svarbą, kiek galėdami padėjo, teikė įvairią pagalbą. Manau, jog piliečių ir valdžios institucijų bendra veikla yra būtent tai, nuo ko prasideda valstybės saugumas.

Tuomet, įvertinus situaciją, buvo priimti ryžtingi sprendimai dėl nelegalių migrantų apgręžimo politikos, pastatytas fizinis barjeras, įrengtos stebėjimo sistemos. Taigi, dabar turime vieną iš moderniausių sienos apsaugos sistemų visoje Europos Sąjungoje.

– Neretai girdime žmones sakant: na, pasikeis valdžia, ir vėl bus kiti sprendimai, kita politika. Kiek pagrįsti tokie samprotavimai?

– Šioje Seimo kadencijoje nacionalinio saugumo stiprinimas tapo vienu iš svarbiausių politinės darbotvarkės prioritetų. Džiaugiuosi, kad parlamente matome visų politinių jėgų vienybę šiuo klausimu. To įrodymas pasirašytas politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos nacionalinio saugumo ir gynybos sustiprinimo artimiausiu laikotarpiu. Buvau šio susitarimo koordinatorius, nes suprantu, kad toks dokumentas užtikrina, jog, nepaisant galimų politinių jėgų pasikeitimo ateityje, sutartos kryptys ir prioritetai krašto apsaugos gynybos srityje išliks tie patys.

Labai svarbu paminėti, kad pasiekėme ir tarptautinių susitarimų. Tai – visų pirma – dėl NATO viršūnių susitikimo ir Vokietijos sprendimo Lietuvai priskirti kovinę brigadą, taip pat – dėl Jungtinių Amerikos Valstijų apsisprendimo Lietuvoje iki 2025 metų nuolatinės rotacijos principu dislokuoti kovai pasirengusį batalioną.

Vokietijos brigados vadovavimo elementas jau perkeltas į Lietuvą, siekiame jos kontingento laipsniško didinimo. Šie sprendimai yra didelis Lietuvos laimėjimas, reikšmingai stiprinantis valstybės gynybą.

Pasirašytos sutartys, kurios ateityje leis reikšmingai padidinti Lietuvos kariuomenės ugnies galią. Tai ir M142 HIMARS reaktyvinės artilerijos sistema, ir 155 mm „Caesar“ savaeigės ratinės haubicos. Minimi svarbūs įsigijimai tapo įmanomi tik dėl premjerės Ingridos Šimonytės ryžtingo sprendimo didinti krašto apsaugos biudžetą iki 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Deja, pristatymo terminai yra gana ilgi, todėl reikia mąstyti dėl galimybių laikinai pasiskolinti vieną ar kitą sistemą, siekiant mokyti karius.

NSGK  svarstė ir gynybos pramonės Lietuvoje plėtros galimybes, kaip tai jau daro dauguma NATO valstybių.

–  Grįžtant prie karo Ukrainoje temos, ko galėtų pasimokyti Lietuva, kokios turėtų būti krašto gynybos politikos kryptys?

– Analizuojame Ukrainos pamokas, rimtai vertiname valstybės mechanizmus ir pasiruošimą ekstremalioms situacijoms ar galimo karo sąlygoms.

Aš manau, kad turi būti visuotinės gynybos principas, kai valstybę gina ne tik kariuomenė, bet ir tauta, kiekvienas pilietis. Karas Ukrainoje įrodė, kaip tai yra svarbu. Ukrainos stiprybė – aktyvus visuomenės įsitraukimas, teritorinė gynyba.

Todėl ir Lietuvoje privalome stiprinti Krašto apsaugos savanorių pajėgas, kurios ne tik atsakingos už teritorinę gynybą, bet ir telkia daug skirtingų specialybių žmonių. Taip pat – stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą, kuri gali atlikti daug užduočių. Jau priimtas naujas Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas, padidintas šios organizacijos finansavimas.

Kariškių rezervas irgi yra viena iš sričių, kuriai turėtume skirti daugiau dėmesio. Lietuvoje turime pakankamai daug žmonių, kurie yra baigę profesinę karo tarnybą ar turi bazinį karinį pasiruošimą. Tokius žmones žymiai lengviau integruoti į gynybos planus, negu ruošti naujus specialistus, kurie nėra susidūrę su karo praktika.

Ukrainoje visai neseniai įsigaliojo rezistencijos įstatymas, bet  ir per  trumpą laiką sudarytos  sąlygos pasipriešinimo sistemai kurti. Žinoma, mes, priklausome NATO aljansui ir esame aukštesnėje saugumo garantijų lygoje, nepaisant to, visada turime ruoštis planui B, o rezistencija veikia ir kaip puiki atgrasymo priemonė – priešui bus žymiai sunkiau veikti tokioje aplinkoje, kur jo už kiekvieno kampo gali laukti pavojus.

Dar vienas aspektas – tarpinstitucinė sąveika. Ukrainos patirtis  parodė, koks svarbus atskirų institucijų vaidmuo, kai vieningai veikia policijos, pasienio apsaugos, specialiosios paskirties ar saugumo tarnybų pareigūnai, netgi ugniagesiai gelbėtojai. Lietuvoje turėtume stiprinti institucinę komunikaciją, organizuoti bendrus mokymus, užtikrinti tinkamą pareigūnų aprūpinimą.

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad, brėždami politinę kryptį ir pagal ją planuodami pokyčius,  pirmiausia turime matyti bendrą  strateginį paveikslą. Tik tada atskiros jo detalės gali susijungti į darnią kompoziciją efektyvią valstybės gynybą ir stiprų nacionalinį saugumą.

–   Ko linkite Alytaus rajono gyventojams – savo kaimynams ir draugams?

– Linkiu tarp kasdienių darbų nepraleisti pro akis šalia esančių žmonių rūpesčių, visus metus daryti gerus darbus, o atsitikus bėdai – susitelkti, padrąsinti vieni kitus, ištiesti pagalbos ranką. Negaliu žadėti, kad prasidėję metai bus labai lengvi, bet tikiu, kad  būsime sveiki, energingi ir savo darbu kursime stipresnę Lietuvą. Gėris turi nugalėti blogį, nors ir didele kaina. Ukraina taip pat nugalės!  Su ja – ir mes visi.

Ačiū už pokalbį.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.