Alytus nedažnai patenka į turistų akiratį – lankytinų objektų čia nėra daug, tad dažniausiai svečiai iš kitų miestų jį pravažiuoja keliaudami tarp Birštono ir Druskininkų. „Dzūkijos gido“ autorė ir naujakurė Alytuje šįkart pažvelgė į vietas, ką galima aplankyti kitu kampu ir tikina, kad kai kurių objektų nežino nė patys alytiškiai. Ar taip yra, paliksime spręsti skaitytojams, o mes primename, kad autorės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos.
„Kadangi draugų ir pažįstamų tarpe gavausi neoficiali Alytaus ambasadorė sulaukiu nuolatinių skambučių ir žinučių – ką pamatyti Alytuje? Tik alytiškiai mano, kad visi žino jų miestą, bet iš tiesų, mielieji, nuliūdinsiu – 90 proc. mano socialinio burbulo žmonių Dzūkijos sostinę pravažiavo tik važiuodami į Lenkiją. Ir, labai gaila, vaizdelis pro automobilio langą jų tikrai nesužavėjo.
Tad dabar sulaukusi klausimų apie lankytinas vietas Alytuje visuomet į reikalą pažvelgiu itin rimtai – šeimai su vaikais juk nesiūlysi degustacijos „Alitoje“, kaip ir porelei – aplankyti Jaunimo parko žaidimo aikštelę.
Tai kas labiausiai patinka miesto svečiams?
Tiltas. Rodydama jį visad pagardinu kažkur skaityta istorija, kaip tuomet jau begriūvančiu mediniu tiltu važinėdavo traukiniai prieš tai dėl saugumo išsodinę keleivius vienam krante ir juos perkėlus keltu surinkdavusi kitame.
Ch. Soutine ir A. Modigliani paroda. Tai yra visiškas kosmosas turėti tokio lygio darbus ir nuoširdžiai viliuosi, kad kada nors jie visam laikui atsidurs šiame mieste tam specialiai pastatytoje modernioje galerijoje, o šįkart pamatysite tuo pačiu ir super restauruotą sinagogą virtusią audiovizualinių menų centru.
„Jotvingis“. Po serialo apie Černobilį išpopuliarėjo sovietinio stiliaus butų nuoma. Siūlau neatsilikti, nes šis prekybos centras irgi vis dar mena gūdžius devyniasdešimtuosius. Iš tiesų, nežinau ar pikta, ar graudu, kai miesto centre ten, kur poniutės anksčiau rodydavo savo sabalų kailinius, dabar įsikūrusi statybinių prekių parduotuvė, o didžiausias prekybai pritaikytas patalpas lydi homo sovietikus savininko bukumas. Jei leidotės į ekskursiją „90-tųjų pėdsakai Alytuje“ (tokios iš tiesų nėra, bet idėją nemokamai dovanoju turizmo informacijos centrui) dar reikėtų užsukti ir į turgų. Negalėjau patikėti – žmonės ten ieško ne gardaus lašinuko ar ekologiškų daržovių, bet vis dar perka treningus ir triusikus.
Jaunimo parko žaidimų aikštelė. Tai yra vienas geriausių dalykų nutikusių miestui, kuris laukia svečių su vaikais. Moderni, įdomi, spalvinga, atgijusiame parke, su ledais ir vėsinančia dulksna. Plėsti, mylėti, tobulėti, puoselėti ir tai bus geriausias parkas Lietuvoje!
Dviračių turizmas. Labai visad rekomenduoju Alytų apžiūrėti lekiant dvirate transporto priemone – takų čia apstu, jie patogūs, be įkalnių ir užsuka į žaliąsias miesto erdves. Žada, kad kitais metais bus ratu galima apsukti abu Nemuno krantus!
Viešbutis „Dzūkija“. Dar vienas objektas ekstremalių pojūčių mylėtojams – viešbutis pačiame miesto centre su 80-tųjų dekoru. Sakė, pora kambarių yra renovuota – tai tik paprašykite autentiško numerio. Jie galėtų tai reklamuoti!
„Senovės prabanga“. Jei domitės sendaikčiais, greičiausiai, apie šią vietą girdėjote, o jei ne – rekomenduoju užsukti. Tai šimtai kvadratinių kilometrų, salė po salės, kambarys po kambario tiesiog prifarširuoti antikvarinių daiktų nuo tūkstančius kainuojančių vertybių iki plokštelių po kelis eurus.
Grojantys suoliukai. Nežinau nė vieno miesto, kuriame miesto himnas turėtų tokią stiprią reikšmę – pasakoju svečiams iš kitur apie neįtikėtinus momentus, kai per miesto šventę tūkstantinė minia dainuoja „Su gaivia bangele…“. Tad grojančius suoliukus priskirčiau prie įdomesnių lankytinų objektų tik siūlau kažkur lentelę pastatyti su paaiškinimu, kas kaip ir kodėl, nes daug kartų pro juos praėjome, kol pamatėme, kad kažką spaudžia.
Kraštotyros muziejus. Vietiniai miestelių muziejai su savo senoviniais lygintuvais ir akėčiomis būna nuobodybių nuobodybė išskyrus Alytų. Pirma, čia yra tikrai įdomi ekspozicija apie dzūkų sodžių, kur su VR akiniais galima pažiūrėti, kaip ten tie senovės dzūkeliai gyveno. Antra – įrengtoje karčiamoje galima užsisakyti edukaciją su patiekalais, o trečia – jie turi daug įdomiausių edukacijų visai šeimai vos po kelis eurus.
Paplūdimys. Nedaug miestų su juose esančiais paplūdimiais ir dar taip gerai įrengtais. Aišku, tikiuosi kitais metais lieptas pamatys remontą, bet ir dabar džiugina persirengimo kabinos, smėlis, laipynės vaikams ir net gelbėtojai. Šalia – vandenlenčių parkas, kuris vasaros pabaigoje paplūdimyje pastatė ir didžiulį kupolą. Sako, kad ten bus galima ir kavos gauti, ir šventę paminėti, tad labai smagu, kad Alytaus miesto pliažas toks gyvas ir įveiklintas.
Tikrai nevardinau čia skulptūrų ar skverų – visą informaciją rasite Alytaus turizmo informacijos centre.“
Alytus – miestas turintis potencialą, bet deja visiškai nevystomas. Miestas įsikūręs geroje vietoje. Turi nerealų miesto parką pačiame centre. Visada gera idėja praeiti juo iki Dailidės ežerėlių ir galiausiai iki tilto bei piliakalnio. Deja tuo miesto grožis ir baigiasi, nes visa kita tai tik rajonai su daugiabučiais, maximomis, norfomis ir iki. Negi sunku vietoj Jotvingio ir galybės atskirų maximų pastatyti vieną, kad ir nedidelį prekybos centrą su padoriomis parduotuvėmis? Dėl to, kad tokio dalyko čia nėra, žmonės toliau ir eina pirkti triusikų į turgų. Apie vietas ‘pasikultūrinti’ net nekalbėsiu.