Būti Alytaus švietimo lydere, lektore, viena iš priešmokyklinio ugdymo programos kūrėjų, beveik tris dešimtmečius pedagoge, švietimo įstaigos vadove ir visose srityse turėti tiek polėkio ir kūrybos gali ne kiekvienas. Būtent tokia yra Erika Poškevičienė, kuri ne šiaip buvo nominuota Meilės Lukšienės premijai. Ši pedagogė puikiai žino, kokie yra šiuolaikiniai vaikai, ko jiems labiausiai reikia, kaip juos efektyviai mokyti ir kokius inovatyvius būdus vertėtų naudoti ugdyme.
Bene ketvirtį amžiaus skyrė pradinukams
Alytaus Lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ bendruomenei labai pasisekė turėti tokią direktorę, kuri į vaikų ugdymą visuomet žiūri labai kūrybiškai ir inovatyviai, kuriai kiekvienas vaikas yra unikalus, o įstaigos darbuotojai – kaip viena didelė komanda, kurios kiekvienas nuopelnas nelieka nepastebėtas, neįvertintas.
Kas lėmė, kad švietimo vadyba ir viskas, prie ko ji prisiliečia, šiai pedagogei sekasi taip lengvai ir paprastai? Tikriausiai tam įtakos turėjo ir 23 metai nepertraukiamo pedagoginio darbo su pradinių klasių mokiniais.
„Aš su dideliu džiaugsmu ir meile prisimenu šį laikotarpį, nes tai yra pagrindinis mano darbas ir visuomet sakau, kad esu mokytoja. Tik ilgainiui supranti, kokia didelė atsakomybė būti pradinių klasių mokytoja.
Šiemet Rugsėjo pirmąją mane aplankė vienas iš paskutiniosios laidos mokinių. Jis su gėle rankose atėjo manęs pasveikinti šia proga. Aš jį taip pat pasveikinau tapus Alytaus mokinių tarybos pirmininku. O jis man atsakė, kad visai tai – ir mano dėka, nes visuomet skatinau lyderystę. Tai buvo nuostabus jausmas“, – su šypsena pasakojo E. Poškevičienė.
Naujoje programoje – dėmesys vaikui
Jau šeštus metus vadybinį darbą dirbanti pedagogė pati neapsiriboja tik tiesioginiu savo darbu. Dar ji Vilniaus kolegijoje dirba lektore, kur dėsto priešmokyklinio ugdymo programą.
Šių metų rugsėjį Lietuvos švietimo sistemoje startavo nauja priešmokyklinio ugdymo bendroji programa, kurią rengė keturiolika rengėjų. E. Poškevičienė yra viena jų.
„Ši programa orientuota į vaiką. Jos esmė ne pakeisti vadovėlius, o keisti požiūrį į vaiką, mokyti jį kitaip, eiti paskui jį. Jeigu vaikas šiuo metu domisi krentančiais lapais, jų spalvomis, formomis ar po jais besislepiančiu slieku, tai svarbu atsakyti į jo klausimus tada, kai jie jam iškyla. Jokie vadovėliai, pratybos to negali garantuoti ir vaiko patirtis nesiformuoja, neįmanoma pamatyti, ko tuo metu vaikui reikia.
Per vaiko patirtį turėtų augti jo kompetencijos. Šioje programoje vaikas – smalsus, tyrinėjantis, klausiantis, besidomintis“, – pasakojo E. Poškevičienė.
Pasak jos, rengiant šią programą, buvo remtasi ir užsienio šalių patirtimi, ypač praktiniu Suomijos modeliu. O programų pokyčiai, pasak pedagogės, yra būtini, mat kiekviena ateinanti nauja karta yra kitokia ir negalime vaikų uždaryti į terpę, kurioje kažkada buvome patys, juolab kad ir specialybės dabar yra kitokios.
Pedagogė tikina, kad dabar vaikai yra daug drąsesni, turintys daug vidinės laisvės.
Nuo kitų metų būsimi pirmokai bus ugdomi taip pat pagal naują programą, kuri koreliuoja su nuo šių metų startavusia priešmokyklinio ugdymo programa.
Kokie šiuolaikiniai vaikai?
Tai ką turėtų mokėti į pirmą klasę atėjęs mokinys? Ar jis jau turi mokėti skaičius, skaičiuoti, pažinti raides ir net skaityti?
Pasak E. Poškevičienės, tikrai ne.
„Būsimas pirmokas turi mokėti pasakyti, kaip jis jaučiasi, kas jam sunku, ko jis nori, mokėti kalbėti apie save, savo pojūčius, mokėti apsitarnauti, neišsigąsti permainų, susirasti pagalbos. Toks vaikas neprivalo įvardyti, kur yra trikampis, kvadratas ar jau mokėti raides, skaityti.
Akademinės žinios nublanksta, jeigu vaikas nemoka bendrauti su bendraamžiais, jeigu jis negeba suprasti, kas jam įdomu, o kas ne, susikaupti, būti atkaklus.
Tokio amžiaus vaikams svarbiausias yra žaidimas, o per žaidimą jis mokosi. Mums reikia laimingo, gebančio spręsti problemas ir greitai prisitaikančio vaiko“, – kalbėjo pedagogė.
Apie priešmokyklinį ir pradinį ugdymą E. Poškevičienė galėtų kalbėti labai ilgai ir įdomiai, būtent tai jai leido suprasti, kad pasirinko teisingą kelią.
„Jaučiuosi laiminga, galėdama prisidėti prie vykstančių pokyčių. Man patinka ugdymas, matau tame prasmę“, – tikino pašnekovė.
Nominuota Meilės Lukšienės premijai
E. Poškevičienė buvo nominuota Meilės Lukšienės premijai.
„Savo premiją jau gavau, nes mano kandidatūrą šiai premijai pasiūlė kolektyvas. Tai didelis įvertinimas man. O gyvenime tikrai ne piniginė išraiška svarbiausia. Būti tarp tų 27 kandidatų, kai girdi apie švietimą taip entuziastingai kalbančius žmones, man reiškia tikėjimą švietimu. Jeigu nustosime juo tikėti, tai apie kokią valstybės ateitį mes kalbėsime?
Būna ir sunku, ir sulaukiu kritikos, bet svarbiausia tikiu ir žinau, į ką noriu lygiuotis“, – kalbėjo E. Poškevičienė.
Profesinis kelias – ne iš giminės dinastijos
Iš kur ta meilė savo profesijai?
Pašnekovė įsitikinusi, kad pagrindus tam padėjo dešimčia metų jaunesnė sesuo, kuria teko rūpintis.
„Bandau atsakyti į klausimą sau, ar man įkalbėjo, kad man patinka būti su vaikais, ar mano sesės atsiradimas ir nušvietė man profesinį kelią. Nežinau, bet man labai gera būti šalia vaikų, rasti su jais daug bendrų dalykų“, – tikino pedagogė, kuri netęsia savo giminės profesinės dinastijos linijos, kaip dažnai nutinka šios profesijos atstovams.
Namuose – ir mama, ir mokytoja?
O ar pavyko savo profesiją atsieti bendraujant su savo pačios atžalomis ir joms būti tiesiog mama, bet ne mokytoja?
Pedagogė atvira, turbūt ne visuomet pavykdavo to išvengti, tačiau vaikai labai greitai gražindavo į tinkamą vaidmenį.
„Kai vaikai ateidavo pas mane kuo nors skųstis, sakydavo man, jog jie puikiai žino, kad mokytojas visuomet teisus, bet vis tiek prašydavo išklausyti kaip mamai.
Pamenu, kai antokė dukra grįžo į namus prastai parašiusi pirmą diktantą, sėdome jį rašyti, vyras davė pastabą, kad gal jau užtenka, nereikia būti mokytoja.
Nesakyčiau, kad namuose būdavau mokytoja, bet abejoti mokytojo, kuris tau padeda augti, autoritetu niekada savo vaikams neleidau. Mano vaikams mokytojas buvo didesnis autoritetas negu tėvai.
Labiau sakyčiau, kad galbūt mano profesija juos įkvėpė, nes jie taip pat pasirinko darbą su žmonėmis, yra linkę į lyderystę“, – savo patirtimi dalijosi pedagogė.
Prestižas priklauso nuo pačių tikėjimo profesija
Pasiteiravus nuomonės apie siekį sugražinti mokytojo profesijai prestižą, E. Poškevičienė įsitikinusi, kad prestižas niekada niekur ir nebuvo pradingęs, kad tai labiau priklauso nuo savo paties vertinimo.
„Tas prestižas priklauso nuo mūsų pačių, ar tu juo tiki, ar džiaugiesi, didžiuojiesi savo profesija. Galbūt prestižas kai kuriuose susvyravo dėl to, kad visi apie švietimą žino geriau už mokytoją“, – įsitikinusi E. Poškevičienė.
Švietimo politikos vertinimas ir linkėjimai
Paklausta kaip vertina šiuo metu vykdomą švietimo politiką ir ko reikia, kad šioje sistemoje visi būtų laimingesni, pašnekovė įsitikinusi, kad pirmiausia didžiausią vaidmenį atlieka ne pinigai, o pasitenkinimas savo darbu. O jis ateina tada, kad yra pagarba, puiki atmosfera, geros darbo sąlygos.
E. Poškevičienė turi tvirtą nuomonę apie įstaigų reitingavimą ir laikosi požiūrio, kad ne vien nuo įstaigos vadovo priklauso įvairūs įstaigos pasiekimai, kad prie to daug dirba visa bendruomenė.
„Taip, vadovas turi būti geras strategas, tačiau jis turi eiti kartu su visa bendruomene. Džiaugiuosi būdama su gera komanda, kokie žmonės mane supa. Kai tu džiaugiesi tuo, ką darai, tai ir reitingai nėra tokie reikšmingi, nes kartais tai virsta tiesiog žiurkių lenktynėmis. Mes turėtume nepamiršti, kad kiekvienoje įstaigoje yra vaikai ir jie neturi būti niekaip reitinguojami. Gera turi būti kiekvienoje įstaigoje ir nesvarbu kokia ji būtų. Turi būti vienodos sąlygos visiems. Tai užduotis ir savivaldai, ir įstaigų vadovams“, – įsitikinusi lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ direktorė.
Minint pedagogų bendruomenės profesinę šventę, E. Poškevičienė linki nenustoti mokytis, neprarasti smalsumo, būti žingeidūs, nepamiršti žmogiškųjų savybių, tikėti vienas kitu ir tikėti švietimu.
„Tik augantis žmogus gali auginti kitus“, – sako E. Poškevičienė.
Kas autorius ?