„Dzūkijos gidė“ aiškinasi: kur pavalgyti Alytuje? Nors mados atsilieka, kainos – džiugina

Asociatyvios pexels.com nuotr.

Straipsnio autorė – nauja „Dzūkijos veido“ autorė, į Alytų atsikėlusi iš Vilniaus, tad į Dzūkijos sostinės gyvenimą mėgstanti pažvelgti kitu kampu ir negailinti ironijos mūsų realijoms. Žinoma, redakcijos nuomonė ne visuomet sutinka su autorės žodžiais.

„Sostinėje restoranus žmonės renkasi, kaip antras puses – aiškinasi iš kur atkeliavo ingredientai, kokia virtuvės žvaigždė sudarė meniu ir vertinamas interjero fotogeniškumas socialiniams tinklams.

Alytuje restoranuose šefų pavardės nežinomos, klientai nesibūriuoja, o maitinimo įstaigos nedygsta, kaip grybai Dzūkijos miškuose. Šiemet buvo duris atvėręs tas nelaimingas pubas centre, kurį reikėjo uždaryti dar diena prieš jam atsidarant. Tai kur pavalgyti Alytuje?

Jei tamstos jubiliejus (toks, kurį padalinus per pusę gaunasi kitas jubiliejus) – tai jį švęsti privalu didžiausiame miesto restorane su savo bravoru. Į jį visi vedasi iš didmiesčių užklydusius draugus ir oriai it gaspadoriai aprodo savo valdas – čia galime sutalpinti šimtus. Ir pagirdyti tūkstančius. Tik va, kai man teko pavaišinti kelias dešimtis burnų turėjau iššūkį – pramoga užtruko dvi valandas, nes iš jų pusantros laukėme maisto. Gaila, nes net ne jubiliejus, o tik iš sostinės užsukusios mamos su nekantriais vaikais, todėl taip smagu nebuvo, kaip tiems šalia, kurie 12-tą dienos jau pradėjo su iššautu šampanu. Nekritikuoju, tik pavydžiu!

Jei jubiliejus kuklesnis metų ar svečių skaičiumi, tuomet kartelę kilstelėkite pakviesdami juos į dirbtinėmis gėlėmis išpuoštą vietą Rotušės aikštėje. Čia viskas neva gurmaniškiau, ne taip provincialu, bet todėl jau ir kaina kita, arčiau sostinės, kad susiprastumėte kur atėję. Jei atvirai? Kavinė kaip kavinė – tvarkinga, gražu, maistas lėkštėje nesumestas, o visos mano draugės alpsta dėl gurmaniškų salotų. Ai, tiesa, paskambinus rezervuoti staliuką 15-kai žmonių buvau informuota, kad nuo žmogaus reikės susimokėti po eurą už staliukų „paruošimą“, t.y. sustūmimą. Minutei praradau amą, nes dar gyvenime nebuvau apmokestinta už tai, kad ateisiu su didele kompanija pavalgyt ir pagert. Na, galvoju, turbūt čia Alytuje taip įprasta? Garbingą kompaniją informavau apie papildomas išlaidas, bet atėjus metui atsiskaityti – tie ore priskaičiuoti eurai kažkur prapuolė. Tai ar kompanijoje buvę ryškesni veidai padėjo išvengti šių kaštų, ar pasikeitęs aptarnaujantis personalas – nežinau.

Šalia šios maitinimo įstaigos – kasdieninė užeiga su lietuviškais patiekalais: sočiais, su nepagailėtu šaukštu grietinės ar tuno salotose esančiomis keptomis bulvėmis. Na, nesakau, kad neskanu! Tiesiog nustebina.

Buvę vilniečiai (o prieš tai buvę alytiškiai) labiausiai rekomenduoja važiuoti į burgerinę prie policijos. Ant palečių nepatogiai padėjus savus kaulus, mainais gauni didžiulį, visų svajonių ingredientų prifarširuotą mėsainį. Tas, kurį kandi, o tau skruostu bėga ar tai padažas, ar teisingai iškeptos jautienos sultys, ir atsidūsti – va čia tai vieta. Tiesa, ne kasdien norisi tuo kotletu batone misti, tad neini dažnai. Turiu šiai kavinei nemokamą patarimą atsivežtą iš sostinės – duokite klientams vienkartines pirštines, nes, patikėkite, į tas vienkartines permatomas servetėles, nusivalyti riebaluotų pirštų – neįmanoma.

Keliaujame toliau, t.y. aukščiau. Yra tokia vieta Alytuje vadinama „stikliniu“. Net jei nežinai kas tai, pamatęs – iškart suprasi. O jos viršuje viliojamai terasoje kviečia dirbtinės palmės ir sūpynės. Tik štai pusių rekomenduoju nesumaišyti – vienoje jų leidžiasi saulė (su vaizdu), bet vasarą jautiesi it Tailande (dėl temperatūros). Kitoje pusėje nėra nei vaizdo, nei karščio. Viduje – riebalų kvapas. Prisipažinsiu, per mažai kartų buvau, kad susidaryčiau nuomonę, nes vieni labai peikia už valandas trunkantį maisto patiekimą, kiti giria, kad viskas vyksta operatyviai. Aš pataikiau „ant“ tos greitesnės pamainos, tad tiek maistas, tiek gėrimai buvo patiekti laiku ir vietoje. Ir šiaip viskas visai neprastai, tik prašau – nesuberkite daugiau visos pakuotės kokosų drožlių ant kokoso padaže paskandintų midijų.

Ne tik alytiškiai, bet ir visa pro Dzūkijos sostinę pravažiuojanti Lietuva žino apie legendines šašlykinę ir lietuviškų patiekalų kavinę. Ir ką aš galiu pasakyti? Išsiilgus tikro lietuviško skonio, gruziniško šašlyko, bulvinio blyno ar net karkos, norint už penkių asmenų pietus susimokėti 50 eurų – užsukite ten. Viskas ten gerai, išeinat jausite rūbuose ir plaukuose dvelkiant riebalų kvapą, raugtelėsite cepelinų įdaru ir grįšite namo gerti mezymo. Bet ten tikrai viskas gerai, nes kartais norisi juk ir taip?

Neapdainuotos vietos: Alytuje turime ir vienintelę sušinę – puiki vieta greitam pavalgymui be jokių lūkesčių.

Pasiskundus, kad trūksta kinų maisto, alytiškiai paporino, kad kažkada virtuvę turėjo (o gal dar turi?)  ir kinas, bet dabar tai virto vieta su Kijevo kotletais ir man griežtai uždrausta ten kelti koją savo pačios sveikatos labui.

Miesto pakraštyje atsidarė picerija iš Vilniaus – bet iki ten, kokios septynios minutės kelio, toli važiuoti alytietiškais atstumais, tad nebandžiau.

Dar teko pavežti lietuviškai kalbantį turką, kurio laisvalaikio pomėgis šaudyti iš lanko – svajoja išmokti joti ant žirgo ir šuoliuojant miške leisti strėles į taikinius. Jis priminė, kad turime ir kebabinių. Didžiausia yra prie sporto rūmų, kur duoda viską – ir koldūnų, ir makaronų, kebabą liulia ir ne liulia. Lauke sėdėti malonu, viduje daug vietos – gimtadienio ten nešvęsčiau, bet priekaištų tikrai neturiu.

Alytuje turime ir kitų kebabinių, iš kaimyninių miestų atkeliavusių čeburekinių, tikrai gardžią picą vagonėlyje, kuri po dviejų gyvavimo mėnesių pabrango du kartus. Velnias, bet vis dar skani. Dar yra tinklinė picerija prekybos centre, bet nepykit – kažkaip mums nepakeliui. Paauglių kartos keičiasi, bet visos vis dar renkasi toje pačioje kavinėje antrame aukšte, nebuvau, nes nepraeičiau amžiaus „face control“.

Rečiau į centrą išlendantiems priminsiu, kad duris atvėrė ir didmiesčių moksleivių dievinama kavos kavinė su savo limonadukais ir sausainiukais už tris eurus. Dievai mane išklausė ir abejose alytiškių įkurtose „coffee shop’uose“ gaunu tikros macha latte su migdolų pienu. Ameizing!

Vienintelė bėda – maisto pristatymas. Pasisekė, jei jūsiškė kavinė tuo rūpinasi pati (neįtikėtina, bet taip čia būna), bet jei jūsų maistas pateko kurjeriams į rankas, su vakariene galite atsisveikinti, nes ją galėjo ištikti mūsiškės picos likimas, kuri berniukui iškrito iš rankų ir, pagal vaizdą – ne kartą. O ir toje programėlėje maisto pasirinkimą sudaro 90 proc. picos 9 proc. kebabai, o tada visa kita.

Norėčiau parašyti tokį pat platų rašinėlį apie Alytaus barus, bet šia tema telpu į eilutę – yra vienas normalus, kiti likę du apie nieką, o nueiti kur nėra.

Geras straipsnis, visada turi atsakyti į antraštėje iškeltą klausimą – pavalgyti Alytuje yra kur, o labiausiai džiugina, kad tai vis dar įkandama. Dienos pietūs centre vis dar iki pitako (gali ir pigiau), o didžiulei šeimai vakarienė kainuos vis dar dviženklę sumą, ko nepasakytum apie vizitus sostinėse.

Panašūs įrašai:

5 komentarai apie “„Dzūkijos gidė“ aiškinasi: kur pavalgyti Alytuje? Nors mados atsilieka, kainos – džiugina

  1. Nu gidė esi nekokia, matosi, kad Alytuje seniai buvus, tai gal ir nereikėtų kitiem žmonėm rekomenduot kažko. Jeigu stebiesi kai kuriais dalykais, kad ale net alytuj pasirodo tokių būna (beje, kurie jau seniausiai yra ir nieks nesistebi), ne tik didmiestyje, tai bet nėra ką pasakyti tokiai gidei.

  2. Taip nesmagiai susiskaitė. Kažkoks varguoliškas požiūris į viską, persunktas kažkokiu nepilnavertiškumu, o be kandumo sakinio suregzt nepavyksta niekaip.
    Ir ne, Vilnius nėra ir neturėtų būti etalonas, nors pati ir esu iš jo. Dažnai lankausi Alytuj ir kiekvieną kartą pasidžiaugiu tokia teigiama miesto transformacija.

  3. Nesklandu, trūksta aiškios minties kas norėta pasakyti- neaišku. Ar čia buvo apžvalga ar bobelių “iš sostinės” su vaikais apsilankymas keletoje kavinių. Į pabaigą “straipsnis” išvis apsiriboja tik tokiais nieko nesakančiais “pica tikrai gera”, šašlykinėje maistas blogas, bet viskas su jais gerai”- tai kas su jais gerai? Kas tuo norėta pasakyti nėra aišku.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.