Du pasaulinius sidabro medalius į Alytų parvežęs Donatas Dundzys: „Galėjau ir geriau“

Negalią nuo gimimo turintis alytiškis lengvaatletis Donatas Dundzys (30 m.) iš Marakeše vykusių Pasaulio Grand Prix varžybų į Alytų parvežė du sidabro medalius. Sportininkas įsitikinęs, kad laikyti auksą savo rankose jam sutrukdė tik jaudulys, kuris apima vos atėjus lemtingai akimirkai. Vyro treneris Jonas Baltrušaitis šiandien be galo džiaugiasi, kad kadaise mamos į treniruotes atvestas, dešinę kūno pusę prastai valdantis nedrąsus vaikas, išaugo į perspektyvų sportininką, kurio užsispyrimas ir atkaklumas jau užtarnavo jam geriausio Alytaus sportininko vardą.

Koją kišo jaudulys

Pasaulio Grand Prix varžybos vyko rugsėjo 13-18 Marakeše. Jose dalyvavo 41 pasaulio valstybė ir per 500 dalyvių iš visų žemynų. Lietuvos delegaciją sudarė 15 narių sportininkų ir jų treneriai.

Lietuvos delegacija iš šių varžybų iš viso parvežė aštuonis medalius, iš kurių du sidabro disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse atiteko alytiškiui Donatui. Jis rutulio stūmime nusileido tik Tuniso atstovui ir pasiekė asmeninį rekordą 13.90 m, o disko rungtyje pralaimėjo egiptiečiui bet pasiekė sezono geriausią rezultatą 35.08 m. Taip pat jis ne tik įvykdė, bet ir gerokai viršijo kitų metų Pasaulio čempionato normatyvus, o tai reiškia, kad Donatas dalyvaus kitąmet liepos mėnesį Paryžiuje vyksiančiame Pasaulio čempionate.

„Galėjau ir geriau, bet jaudulys padarė savo ir nesusitvarkiau su technika – ne taip padėjau koją, ne tokia rankos padėtis. Lygiai ta pati situacija su abejomis rungtimis. Jeigu ne jaudulys, gal rezultatai būtų buvę dar geresni“, – kuklinosi Donatas.

Nuo gimimo dešinę kūno pusę prasčiau valdantis sportininkas tokių pasiekimų pasiekia viską darydamas kaire ranka. Jam kiek sunkiau sekasi tvirtai ant žemės pastatyti dešinę koją, tad jo stiprioji pusė – rutulio stūmimas.

„Tiek kiek jis turi savyje jėgos, ne kiekvienam sportininkui tai duota. Viena kaire ranka jis iškelia daugiau kaip šimtą kilogramų“, –  taip apie savo auklėtinį kalbėjo treneris J. Baltrušaitis.

 

Medaliai treneriui nebuvo netikėti

„Donato pasiekimai šiose varžybose buvo tikėti, nes tam atkakliai ruošėmės. Jis puikiai pasirodė ir birželį Paryžiuje vykusiose Grand Prix varžybose, kur iškovojo bronzą. Po to leidau jam kiek atsikvėpti ir liepą toliau ėmėme ruoštis Maroko varžyboms.

Vyko dvi stovyklos, kuriose Donato dalyvavimą parėmė ir Alytaus miesto savivaldybė. Esame dėkingi ir Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijai, kuri suteikė galimybę dalyvauti tokiose varžybose.

Donatas dalyvauja F37 grupėje, kur įprastai būna labai stiprūs varžovai ir aukšti Pasaulio čempionato normatyvai, todėl Donatui labai pasisekė iškovoti medalius ir pasiekti tokių aukštų rezultatų, pagal kuriuos iš Pasaulio šešetuko neiškris.

Dabar Donatas sieks tikslo laimėti paralimpinį medalį arba 2024, arba 2028 metais“, – tikino treneris.

Marokiečius sužavėjo Lietuvos žaluma

Pasak J. Batrušaičio, tokio rango varžybos Afrikoje vyko pirmą kartą, tad abu su Donatu nedvejodami pasirinko jose dalyvauti. Trenerio tikinimu, buvo nesklandumų, trūkumų, bet jis džiaugėsi, kad marokiečiai suorganizavo tokias varžybas.

Maroke vyrauja dykumų aplinka, ten mažai žalumos, todėl marokiečiams žolės patalas – tarsi egzotika. Jie labai liko sužavėti ir nustebę, kai pamatė alytiškių gimtojo miesto nuotraukas. Jų reakcija įstrigo ir pačiam Donatui.

„Ant dirbtinai įrengtų žolės plotų marokiečiai renkasi vakarieniauti, pramogauti, bendrauti. Kai treneris parodė nuotraukas iš Lietuvos, jie buvo nustebę, kiek pas mus daug žalumos“, – pasakojo Donatas.

Tiesa, laisvu laiku jis turėjo galimybę apsilankyti ir Marakešo turguje, kur netrūko nei pramogų, nei daiktų.

Nedrąsus berniukas turėjo užsispyrimo

Jau penkiolika metų su Donatu dirbantis treneris J. Baltrušaitis įsitikinęs, kad tokių pasiekimų Donatui pasiekti leido jo užsispyrimas ir atkaklumas. Jis prisimena dieną, kai pirmą kartą jį penkiolikmetį į stadioną atvedė mama. Tąkart berniukas buvo kiek nedrąsus, tačiau treniruotis iškart ėmėsi atkakliai.

„Tada pirmą kartą susidūriau su negalią turinčiu vaiku. Siūliau jam įvairią pagalbą, tačiau jis iš karto man atrėžė, kad jokios pagalbos jam nereikia, kad jis viską padarys pats. Įstrigo mat tie jo žodžiai, kurių jis laikosi iki šiol ir pats padeda kitiems. Jis negaili savęs“, – pasakojo treneris J. Baltrušaitis.

Per tuos penkiolika metų Donatas nėra praleidęs nė vienos treniruotės.

„Jis tikras pavyzdys visiems sportininkams. Jį kaip pavyzdį visuomet per savo pamokas pateikiu ir mokiniams, skatinu ir juos sportuoti, judėti“, – pasakojo J. Baltrušaitis.

Nesijaučia turintis negalią

„Esu dėkingas savo mamai už tai, kad atvedė mane į šias treniruotes. Pačios pirmos varžybos man buvo 2011 metais Dubajuje vykusiose Jaunimo Grand Prix“, – prisiminimais dalijosi Donatas.

Jis pasakojo, kad  nuolat dalyvaudavo neįgaliųjų varžybose, mėtydavo kamuoliuką. Jam tai sekėsi daryti ir jį pastebėjo treneris, kuris pastebėjo jauno vaikino talentą.

Kalbėdamas apie savo negalią, Donatas sako, kad visai nesijaučia turinti negalią, kad jo gyvenimas yra įprastas ir viską gali daryti.

„Visuomet turėjau gerus draugus, kurie vis kartodavo, kad aš neturiu jokios negalios, nes kai reikia, kapoju malkas, pjaunu žolę, mašiną susiremontuoju. Aš nelaikau savęs neįgaliu. Mane taip mokė tėvai“, – tikino sportininkas.

Panašūs įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.